Konkurso laureatė laimėjo kelionę į Strasbūrą

_{Elena LIUTKUTĖ}

Dukstynos pagrindinės mokyklos dešimtokė Viktorija Stundžytė tapo respublikinio konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureate ir apdovanota kelione į Strasbūrą. Mokinę konkursui ruošė lietuvių kalbos mokytoja Elvyra Augustinavičienė ir istorijos mokytoja Vida Pulkauninkienė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRC) kvietimu V. Stundžytė dalyvavo Vilniuje, Mokytojų namuose, vykusiame iškilmingame konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureatų apdovanojimo renginyje. Moksleivė su mokytojomis taip pat lankėsi Genocido aukų muziejuje, Seime.

Ukmergiškė konkursui pateikė istoriją apie Stasę Ruzgytę-Staputienę, kuri būdama maža mergaitė neteko mamos, buvo įvaikinta, išgyveno sovietinę ir nacistinę okupacijas. Visas darbas sugulė į 100 puslapių pasakojimą, kurį mokinei teko iššifruoti ir užrašyti.

Kaip prisipažįsta pati Viktorija, jai šis darbas – ne tik neįkainojama patirtis, kuri labai dažnai pravers gyvenime. Apie tai, kas sovietinės okupacijos metu vyko pasaulyje, ji ateityje galės pasakoti savo vaikams ir vaikaičiams.

„Klausydama įrašų kartais svajojau patekti į tas vietas, apie kurias pasakojo mano pašnekovė. Kartais tiesiog norėdavau pabūti herojumi ir ištraukti visus tuos žmones iš ten, kad jiems nebereikėtų daugiau kentėti ir matyti tą pragarą“, – prisipažino darbo autorė.

Pasak V. Stundžytės, Ruz­gius į Si­bi­rą iš­ve­žė 1948 me­tais. Sta­selė tuo­met bu­vo keturiolikos. Ji nie­ka­da ne­pa­mirš tos die­nos, kai te­ko at­si­svei­kin­ti su sa­vo na­mais. Pa­gal so­vie­ti­nius stan­dartus ši šei­ma bu­vo per­ne­lyg tur­tin­ga. Mo­kyk­lai nuo­mo­jo na­mą, tu­rė­jo 10 hek­ta­rų že­mės. Tik ge­ro­kai vė­liau S. Sta­pu­tie­nė su­ži­no­jo – jos tė­velis bu­vo par­ti­za­nų ry­ši­nin­kas.

„Buvome pažeminti, bet nepalūžę, nebuvo tarp savų plėšikavimo, tapome vieningi, tarsi susigiminiavome. Mes atleidome visiems už viską, pasiilgome savo krašto, namų, savo artimųjų ir kaimynų“, – pasakojo S. Sta­pu­tie­nė.

Po še­še­rių me­tų į Si­bi­rą pas šei­mą kaip sava­no­ris trem­ti­nys at­vy­ko Staselės tėtis Ka­zi­mie­ras Ruz­gys. Į Lietu­vą pripažinti nekaltais jau vi­si kar­tu grįžo 1957 metų rug­sė­jo 16­-ąją. Na­mus Že­mai­ti­jo­je ra­do už­im­tus, juos teko iš­pir­kti iš ko­lū­kio.

S. Staputienė – viena iš nedaugelio ukmergiškių, kuri gali didžiuotis garbingu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimu. Šiuo garbės ženklu po mirties buvo apdovanoti žydus nacistinės okupacijos metais gelbėję jos tė­vai. To meto įvykius puikiai atsimena ir Staselė.

Kai jai bu­vo devyneri, į jų vien­kie­mį at­ėjęs ge­ras pa­žįs­ta­mas pa­pra­šė neei­li­nės pa­slau­gos – pri­glaus­ti žy­daitę su dukra. „Pri­si­me­nu, vi­sa šei­ma bu­vo su­kvies­ta į „pa­si­ta­ri­mą“ ir tu­rė­jo pri­siek­ti, kad nie­kam nepra­si­tars apie pri­glaus­tas nelaimėles“, – mena S. Sta­pu­tie­nė. Pasak moters, tė­vai la­biau­siai baimi­no­si dėl jos, jau­niau­sios šei­mos narės, tad ma­žą­ją žy­dai­tę te­ko ser­gė­ti nuo pa­ša­li­nių akių. ­Žy­dai­tes Ruz­giai na­muo­se glaudė apie pu­sę me­tų – nuo 1944­-ųjų ba­lan­džio iki lap­kri­čio mė­ne­sio. Pa­si­bai­gus ka­rui vė­liau jos emigravo.

„Visi pasakojimai atrodo tokie neįtikėtini, bet šios moters nuoširdūs žodžiai, nuo kurių sklido šiluma, rūpestis, skausmas ir gailestis buvo geriausias įrodymas, kad tai vyko, buvo. Neapsakomai džiaugiuosi, kad ėmiausi tokio darbo, ir siūlyčiau kitiems taip pat daryti kažką panašaus – tai yra nuostabus dalykas, prisidedantis prie mūsų ateities, papildantis mūsų įgytas žinias, praplečiantis pasaulėžiūrą ir paliekantis kažką širdyje, ko apsakyti žodžiais negalima“, – išgyvenimais dalijosi konkurso laureate tapusi moksleivė.

Pasak jos, trėmimai, karas, kulkos, nekaltų žmonių nužudymai, vaikai, atskirti nuo tėvų visiems laikams, kitų tautų diskriminacija, susidorojimai – visa tai sukosi galvoje lyg filmas. Jame dalyvavo ir S. Staputienė.

„Tokie žmonės kaip ji yra gyvas pavyzdys mums ir liudijimas ateities kartoms apie tai, kas nutiko, kokius vargus ir siaubą iškentėti teko mūsų tėveliams, seneliams ir proseneliams. Kiekvienas mano herojės sakinys, kiekvienas kvėptelėjimas vis giliau įtraukdavo į šių žinių ir pasakojimų sūkurį. Sužinojau tai, ko niekada nemaniau žinosianti. Tai daug kartų įtikinamiau už mokykloje pateikiamas žinias. Gyvo liudininko balsas, akys, kuriose atsispindi patirtas vargas, įpareigoja, kad tokius žmones turime saugoti, suprasti ir jiems padėti. Džiaugiuosi, kad būtent ši moteris sutiko su manimi pasidalyti tokia neįkainojama ir labai skaudžia patirtimi“, – neslėpė V. Stundžytė.

Gausiausią dalyvių skaičiumi ir seniausią Lietuvoje mokinių konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ organizuoja LGGRTC bei Švietimo ir mokslo ministerija. Jis rengiamas kasmet nuo 1999 m. Konkurse gali dalyvauti Lietuvos ir lietuviškų mokyklų užsienyje 5–12 klasių mokiniai. Darbai gali būti atlikti įvairia technika, naudojant įvairias temos atskleidimo formas: rašinį, piešinį, dainą, filmą, fotografiją, spektaklį, eilėraštį, projektą, rankdarbį, instaliaciją ir kt. Dalyvaudami konkurse mokiniai artimiau susipažįsta su žmonių likimais sudėtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais – tremties, partizaninio karo – ir Lietuvos laisvės gynimu 1991 m. sausį.