Kelionių metu Rosita patiria daug įspūdžių.

Naujausi, Žmonės

„Stengiuosi, kad mano gyvenime būtų kuo daugiau spalvų“

Ukmergiškė Rosita Juzėnaitė, nors dar yra jauna, jau spėjo ryškiomis spalvomis nuspalvinti savo gyvenimą – įdomiais darbais, pamatytais kraštais, pažintais žmonėmis. Dabar ji įsikūrusi Australijoje, į Lietuvą atvyksta kas trejus-ketverius metus. Kai pastarąjį kartą lankėsi Ukmergėje, mergina noriai pasidalino savo įspūdžiais, išsakė įvairių minčių apie gyvenimo prasmę ir nuolatinį iššūkių ieškojimą.

Išvyko įgyvendinti savo svajonės

Mergina, baigusi Antano Smetonos gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą studijuoti kultūros vadybos specialybę. Mokydamasi antrame kurse ji susidomėjo skelbimu, kuriame buvo siūlomas darbas radijo stotyje „Extra FM“. Pateikusi dokumentus ir praėjusi atranką, ji gavo pasiūlymą dirbti. Iš pradžių tik vedė laidas, o po kurio laiko tapo programų direktore. „Kadangi jau iš jaunystės turėjau pasirūpinti savimi, šis darbas man labai tiko ne tik dėl to, jog jį mėgau, bet ir materialine prasme. Laidas reikėjo vesti tuo metu, kai paskaitos jau nevykdavo, todėl mokslą ir darbą pavyko suderinti“, – nusikelia mintimis į pradžią pašnekovė.

Vienu metu ji dirbo ir „Pūko“ radijo stotyje.

2006 metais baigusi studijas, mergina susimąstė apie tolesnį gyvenimo kelią, karjeros perspektyvas. „Kadangi 2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir atsivėrė plačios galimybės, labai norėjosi išbandyti save didesnėje šalyje. O konkrečiai – svajojau dirbti nacionalinėje anglų televizijoje BBC“, – pasakoja Rosita.

Todėl nedvejodama susikrovė lagaminus ir išvyko į Jungtinę Karalystę (JK). Mergina prisipažįsta, kad ten suprato, jog imigrantų niekas išskėstomis rankomis nelaukia. „Apsigyvenau viename didžiausių Rytų Anglijos miestų Noridže, turinčiame apie 300 tūkstančių gyventojų. Nuo sostinės Londono jis nutolęs 160 kilometrų. Kadangi Jungtinėje Karalystėje Lietuvoje įgytas išsilavinimas nebuvo vertinamas, supratau, jog viską reikės pradėti iš naujo. Po darbo paieškų tapau „Boots“ parduotuvės kvepalų skyriaus konsultante-grožio eksperte“, – atskleidžia mergina (daugiau: kvepalai moterims).

Aktyvi, energinga ukmergiškė iš karto įsitraukė ir į lietuvių bendruomenės gyvenimą. Ji organizavo renginius, įvairias šventes, leido laikraštį lietuvių kalba Norfolko regione gyvenantiems lietuviams „Norfolk Info“. Be to, radijo stotyje „Future radio“ lietuvių kalba vedė laidą „Lithuania to Norwich“.

Sukimasis savanorystės verpete padėjo išsipildyti ir, rodos, neįgyvendinamai svajonei – įsilieti į BBC kolektyvą. „Kadangi 2005–2007 metais JK buvo skiriama daug dėmesio imigrantų integracijai, radusi skelbimą laikraštyje, kad BBC vykdomam projektui „Voices“ reikalingi bendradarbiai, nutariau dalyvauti konkurse. Pasirodžiau gerai ir jį laimėjau. Taip buvau pakviesta į šią televiziją, – sako R. Juzėnaitė. – Mes, projekto vykdytojai, kūrėme filmukus apie imigrantų iš įvairių šalių sėkmės istorijas.“

Ji trejus metus vadovavo ir BBC bei labdaros organizacijos „Norwich Mind“ vykdomam projektui, kurio metu buvo teikiama įvairiapusė pagalba tiems atvykėliams, kuriems buvo sunku integruotis naujoje šalyje – jiems buvo organizuojami anglų kalbos kursai, duodami įvairūs patarimai. Taip pat teikiama ir psichologinė pagalba tiems, kurie atvykdami labai daug tikėjosi, tačiau lūkesčiams neišsipildžius puldavo į depresiją.

Iniciatyvi ir kūrybinga lietuvė sudomino Jungtinės Karalystės televizijos kanalo ITV žurnalistus, kurie kūrė dokumentinių filmų ciklą apie įvairių šalių emigrantus. Jie Rositą pasirinko vieno iš filmų heroje. Kūrybinė grupė atvažiavo į Lietuvą, lankėsi Ukmergėje, kitose žymiose šalies vietose, bendravo su lietuvės artimaisiais.

R. Juzėnaitės darbinė užduotis buvo prikalbinti dalyvauti projekte vietinius gyventojus, tarp jų – ir aborigenus.

R. Juzėnaitės darbinė užduotis buvo prikalbinti dalyvauti projekte vietinius gyventojus, tarp jų – ir aborigenus.

Išmoko tailandiečių kalbą

Vėliau Rosita su draugu ėmėsi verslo. Jis buvo sėkmingas ir pelningas. „Tačiau pajutau, kad noriu pailsėti. Nuo aštuoniolikos metų ir mokiausi, ir dirbau, tad nutariau atsikvėpti ir patirti naujų įspūdžių, – neslepia mergina. – Visada norėjau pamatyti Tailandą. Todėl, kartu su draugu pardavę verslą ir visą turtą susikrovę į vieną lagaminą, išvykome.“

Ji prisipažįsta, jog Tailandas ją pakerėjo – žmonių ir klimato šiluma, ryškiomis spalvomis, plačiomis šypsenomis…

Norėdami pamatyti šalį ir pajusti tikrą jos dvasią, lietuviai nutarė keliauti ne į užsieniečių pamėgtas vietas, kurias Rosita vadina „turistų getais“, o ten, kur verda tikras gyvenimas. Jie važiavo viešuoju transportu, su vietiniais, tikslą pasiekdavo ir autostopu. Nakvynės apsistodavo ir pas vietinius gyventojus. „Jeigu tu eini atvira širdimi, ir pats esi taip pat priimamas“, – apie šiltą bendravimą su vietos žmonėmis kalba ukmergiškė.

Po to sekė kelionės į Laosą, Kambodžą, Vietnamą, Malaiziją.

Tailande mergina rado darbą – mokė jaunas moteris anglų kalbos. „Pradžioje nebuvo lengva. Tailandiečiai – kaip vaikai, jiems reikia dėstyti taip, kad nebūtų nuobodu, tai yra, užsiėmimus vesti žaidybine forma. Be to, nė viena iš grupės nemokėjo angliškai, o aš – jų kalbos. Taigi mokinės nesuprasdavo, ką bandau pasakyti, tad teko pasitelkti gestus, kad galėčiau paaiškinti esmę“, – mena pirmuosius užsiėmimus R. Juzėnaitė.

Kad būtų peržengtas kalbos barjeras, mergina nutarė pati mokytis tailandietiškai ir pradėjo lankyti kursus. „Buvo sunku – ir ne tik dėl to, jog jų alfabetas visiškai kitoks negu mūsų. Tailandiečių kalboje vienas žodis turi labai daug reikšmių, tad tai, ką nori pasakyti, priklauso nuo tariamo tono“, – aiškino tailandiečių kalbos subtilybes ukmergiškė.

Gabi mergina išmoko šią kalbą ir galėjo laisvai bendrauti su gyventojais.

Magistro studijos – nuotoliniu būdu

Nuolatinis iššūkių troškulys paskatino ją 2013 metais stoti į prestižinį Jungtinės Karalystės Lesterio universitetą studijuoti tarptautinius santykius ir plėtrą.

Trumpam grįžusi į Angliją, ji padavė dokumentus. Sužinojusi, jog priimta į universitetą, vėl grįžo į Tailandą. Mergina mokėsi nuotoliniu būdu ir po dvejų metų jai buvo įteiktas magistro diplomas.

Australijoje daugybė margaspalvių paukščių.

Australijoje daugybė margaspalvių paukščių.

Paviliojo Australija

„Kartą skaitydama laikraštį pamačiau straipsnį „Dirbk ir keliauk Australijoje“.

Skelbime buvo nurodyta, kad reikalingi žmonės, galintys dalyvauti kuriant filmus apie bendruomenes, jų integraciją į visuomenę. Pagalvojau: o kodėl man nepabandžius? Nusiunčiau jiems savo gyvenimo aprašymą, motyvus, kodėl norėčiau dirbti šį darbą, ir gavau atsakymą, kad po dviejų savaičių esu kviečiama į pokalbį, – šypsosi pašnekovė. – Kadangi į Australiją be vizos nenuvyksi, ėmiausi žygių, kad ją gaučiau ir spėčiau iš Tailando pasiekti šį žemyną. Pastangos nenuėjo veltui – Australijoje buvau reikiamu laiku…“

R. Juzėnaitė darbdaviams pasirodė tinkama kandidatė. Tuomet merginai teko pasisakyti, jog ji gyvena Tailande, turi tik kelionės ir darbo vizą. Pagal Australijoje galiojančias taisykles, tokie imigrantai vienoje darbovietėje gali dirbti tik šešis mėnesius. Tokiam laikotarpiui ir sudarytas kontraktas.

Rosita apsistojo Melburne. Jos darbo esmė – ieškoti žmonių ir juos įkalbinti dalyvauti projekte. „Tai buvo nemažas iššūkis – nežinant šalies, jos kultūros, rasti bendrą kalbą su čionykščiais gyventojais, juos įtikinti taip pasielgti…“ – prisipažįsta mergina.

Savo komunikabilumo dėka ji sugebėjo atlikti užduotis.

Su kinų šeima – kelionė į jų gimtąją šalį

Kai po pusmečio prisiėjo palikti darbovietę, ji pradėjo ieškoti kito darbo. Pamačiusi skelbimą, jog kinų šeima ieško žmogaus, galinčio aštuonerių metų mergaitę mokyti kalbų ir vakarietiškų manierų, taip pat ją nuvesti ir parvesti iš mokyklos, telefonu susisiekė su tais žmonėmis: „Jie mane priėmė dirbti ir savo erdviame būste skyrė atskirą namo dalį.“

Lietuvė visapusiškai rūpinosi mergaite. Kai šeima nutarė dviem mėnesiams keliauti į Kiniją, su jais kartu skrido ir Rosita. Per tą laiką buvo aplankytos žymiausios šalies vietos, patirta daugybė įspūdžių.

Dureles reikia atidarinėti su pirštinėmis

Grįžusi į Australiją R. Juzėnaitė nutarė iš Melburno, kuriame buvo apsistojusi, persikelti į kitą žemyno dalį – Brisbeno miestą. „Klimato atžvilgiu Melburnas primena europietišką, o Brisbene vyrauja tropikų karštis. Būdavo, kartais temperatūra dieną pakildavo iki 47 laipsnių karščio, įkaitusias mašinos dureles tekdavo atidarinėti su pirštinėmis…“

Ukmergiškė įsidarbino organizacijoje, kurios pagrindinės funkcijos – psichinių sutrikimų turinčių asmenų integracija į visuomenę: „Aš buvau atsakinga už jų laisvalaikį. Tai – labai didelės dvasinės tvirtybės reikalaujantis darbas, nes bendravimas su psichikos negalią turinčiais žmonėmis yra be galo sunkus.“

Rosita Tailande.

Rosita Tailande.

Rožinis vaizdas išsisklaido

Mergina teigia, jog nuo 2012 iki 2016 metų investavo į du dalykus – mokymąsi ir patirtis, bendravimą, gyvenimą kitose kultūrose. „Kai nuvyksti į kitą šalį, pirmiausia ją matai turisto akimis – viskas tik gražu, nuostabu, blizga. Tačiau po kelių mėnesių supranti, kokie skauduliai kankina žmones, kokios problemos juos slegia. Pavyzdžiui, Tailande – maistas, pragyvenimas, rūbai – viskas labai pigu, įspūdinga gamta, maloni šiluma. Tačiau vėliau sužinai, kad čia pardavinėjami vaikai, didžiulis seksualinis išnaudojimas, skurdas“, – sako mergina.

Ji sako, jog europiečiai labai dažnai stebisi ir piktinasi, kad Azijos šalyse klesti seksualinis išnaudojimas, tačiau neįsigilina, dėl kokių priežasčių tai vyksta. „Kambodžoje žmogus per dieną uždirba vieną dolerį. Ir štai tokiam varguoliui pasiūloma: jei tu savaitei išnuomosi savo dukrą, mes tau sumokėsime nuo trijų iki penkių šimtų dolerių. O jeigu mergaitė nekalta, kaina pakyla net iki penkių tūkstančių dolerių už naktį, nes vyrauja nuomonė, kad su tokia permiegojus galima išgyti nuo visų lytiškai plintančių ligų, netgi nuo AIDS. Kaip tokiu atveju atsispirti vargšui? Be to, Azijos šalyse yra nuostata, kad vaikai privalo materialiai padėti tėvams, nes šie suteikė gyvybę. Tai irgi viena priežasčių, kodėl parsidavinėjama“, – pasakoja apie azijietišką realybę Rosita. Ir priduria, kad ten apie tai nėra įprasta kalbėti. Anot ukmergiškės, Azijoje kiekvienas gyventojas savo kieme pasodina danko medį – tylos simbolį. O to medžio šaknys naikina pačius namus…

„Jūs Vakaruose turite viską, bet ir viską prarandate“

Mergina pastebi, kad dideles problemas lemia ne tik skurdas ir nepritekliai. „Australiją galima vadinti svajonių šalimi. Žmonės, per metus uždirbantys iki 20 tūkstančių dolerių, nemoka jokių mokesčių. „Vidutiniokai“ gauna apie 50 tūkstančių dolerių, o tokių specialistų kaip inžinieriai atlyginimų dydis siekia 100 tūkstančių dolerių. Šalies gyventojams siūloma labai daug nemokamų paslaugų, pramogų, užsiėmimų. Jau nekalbant apie nuostabią gamtą, nuolat šviečiančią saulę, vandenyno didybę. Tačiau paradoksas – čia yra labai daug žmonių, vartojančių narkotikus, sutrikusios psichinės būklės, sergančių gilia depresija, privedančia netgi prie savęs žalojimo ar net savižudybės“, – konstatuoja pašnekovė.

Svarstydama, kodėl taip atsitinka, ji prisimena vienoje Azijos šventykloje vienuolio pasakytus žodžius: „Jūs Vakaruose turite viską, bet ir viską prarandate“. „Tai reiškia, kad būdami materialiai apsirūpinę, mes svetimėjame, netenkame sveikatos, dvasiškai skurstame užsisklendę „komforto zonoje“, – įsitikinusi ukmergiškė.

Pasiruošusi naujiems darbams

Pokalbio metu Rosita užsimena apie naujus užmojus. Ji Australijoje jau gavo nuolatinę gyvenamąją vietą, tad dabar turi visas šios šalies gyventojų teises ir pareigas. Ji gali dirbti ne tik kur nori, bet ir kiek nori, nėra kitokių suvaržymų, taikomų tik laikinas vizas turintiems imigrantams. „Kadangi esu baigusi tarptautinius santykius ir plėtrą, norėčiau dirbti Jungtinėse Tautose (JT). Lankydamasi Azijos šalyse pamačiau, kokia yra šiuolaikinė vergija, ir noriu savo darbu prisidėti, kad jos neliktų. Tai yra ir JT viena pagrindinių veiklos užduočių. Jeigu pradėsiu dirbti šioje organizacijoje, nežinia, į kokį pasaulio kraštą teks vykti…“ – jau žvelgia į ateitį Rosita.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Untans :
    Ar cia tik ne ta pati Rosita kur anglijoje masazus darydavo...
    • Anonimas :
      Cia Ta pati Rosita kur dirbo su BBC ir Future Radio UK. Kuri pabaige magistro studijas prestiziniame Anglijos universitete ir dabar studijuoja Doktorantura Australijoje.
  • Kristina :
    Džiaugiuosi savo gyvenimo kelyje sutikusi šią merginą. Teko dirbti kartu. Sėkmės Tau Rosita.
  • Nors dar jauna :
    Ukmergiškė Rosita Juzėnaitė, nors dar yra jauna,
    • Anonimas :
      Wow! Kokia įkvepianti istorija!

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas