Šimtametė visas ligas gydėsi darbu

„Mūsų parapijoje šios šv. Velykos – neeilinės. Vyriausia mūsų parapijietė, Varinės kaime gyvenanti Ona Božienė mini garbingą 100 metų sukaktį. Džiaugiamės ir linkime šimtametei Dievo palaimos“, – sakė Pašilės parapijos klebonas Rimantas Laniauskas.

Ilgaamžės asmens dokumentai liudija, kad ji gimusi 1917 metų balandžio 17 dieną. Tačiau tikroji jos gimimo diena – balandžio 1-ąją. Dokumentuose klaida įsivėlė senolei keičiant pasą.

Jaukiuose ir šiltuose dukters Aldonos namuose dienas leidžianti O. Božienė jubiliejų su būriu artimųjų švęs per Velykas. Pati sukaktuvininkė labiau nei šventės laukia jos aplankyti atvyksiančių anūkų bei proanūkių.

Dukra A. Lenčickienė pasakojo, kad visas mamos gyvenimas prabėgo daug ir sunkiai dirbant. Net prisėdusi valandėlei poilsio, ji neiškęsdavo be darbo. Rankose tuoj atsirasdavo siūlų kamuolėlis, virbalai, adata… Jai likimas vieną po kitos siuntė sunkiausias ir klastingas ligas. Tačiau optimizmu spinduliuojanti, niekam ir niekada blogo nelinkinti moteris jas įveikė, kilo iš ligos patalo ir vėl dirbo…

Božienė, VĮ Registrų centro duomenimis, yra viena iš dviejų šimto metų sulaukusių Ukmergės rajono gyventojų.

Autorės nuotr.

Pavargo akys, neklauso kojos…

Kai savaitės pradžioje iš anksto nesitarę aplankėme O. Božienę, ji snūduriavo erdvioje svetainėje. Aplinkui smagiai strikinėjo iš Šiaulių per atostogas paviešėti atvažiavusi aštuonmetė proanūkė Neringa. Dukters Aldonos paprašyta senolė pakilo iš patalo ir žvelgdama į nepažįstamą viešnią klausinėjo, iš kur ji ir ką vis rašo. Pasodinta į krėslą jubiliatė santūriai šypsojosi ir tarsi teisinosi dėl užklupusių negalių. Prisipažino, jog prastai mato, sunkokai girdi, neklauso ir kojos… Išgirdusi komplimentą, kad niekas jai neduotų šimto metų, vėl nusišypsojo ir mojo ranka: „Pasenau jau…“

Žvelgdama į mamą Aldona pridūrė, jog amžius daro savo ir jai sunku orientuotis dabartiniame gyvenime. Tačiau iš praeities ji beveik viską prisimena ir neretai pasakoja apie jaunystę.

„Ji puikiausiai prisimena savo kartos, kitų vyresnių giminaičių vardus. Esu daug ką iš jos pasakojimų užrašiusi, kad nepasimirštų ir liktų vaikams, anūkams“, – sakė A. Lenčickienė.

Kartu išgyveno septyniasdešimt metų

Božienės gimtinė – Širvintų rajono Bagaslaviškio parapijos Šaipūnų kaimas. Čia ji užaugo, ištekėjo, kartu su vyru Alfonsu augino vaikus, dirbo kolūkyje ir sulaukė gražios senatvės. Savuosius namus sutuoktiniai paliko prieš dešimtmetį, kai abu jau buvo peržengę 90-uosius metus. Ukmergiškės dukters Aldonos įkalbėti, garbaus amžiaus sulaukę Božiai iš pradžių pas ją atsikraustydavo žiemai. Tačiau tik iškentę šaltąjį metų laiką, pavasarį vėl nekantraudavo grįžti atgalios – traukė savas kiemas, įprasti rūpesčiai. Senkančios jėgos, negalavimai vis tik privertė priimti nelengvą sprendimą ir apsigyventi Varinės kaime pas dukrą.

„Tėveliai kartu išgyveno septyniasdešimt metų. Tėvukas mirė prieš ketverius metus. Jis taip pat ilgaamžis, iškeliavo pradėjęs šimtuosius metus“, – pasakoja A. Lenčickienė.

Ketverių liko našlaitė

Šimtametė šeimoje buvo jauniausia, turėjo du brolius ir seserį. Sulaukusi vos ketverių, liko našlaitė. Onutę auginti paėmė ir įsivaikino mamos sesuo, o jos broliai ir sesutė pateko pas kitus gimines.

Teta buvo bevaikė, turėjo keliolika hektarų žemės, gyvulių. Įtėvio žemės ūkio darbai netraukė, tad visa rūpesčių našta prislėgė mažosios našlaitėlės pečius. Iš pradžių ganė žąsis, po to – galvijus, arklius, o kiek ūgtelėjusi nuo ankstyvo ryto iki sutemų plušėjo laukuose, tvarkė namus. Kai jos bendraamžiai ėjo į mokyklą, mergaitė ilgesingu žvilgsniu juos palydėdavo ir skubėdavo prie nesibaigiančių darbų.

„Mama liko beraštė, bet pinigus puikiausiai skaičiuodavo. Net nuostabą kėlė, kaip greitai ir be klaidų ji sugebėdavo skaičius sudėti ar atimti… – sakė A. Lenčickienė. – Gal todėl, kad pačiai nebuvo galimybių lankyti mokyklą, mama norėjo, kad mes, jos vaikai, siektume mokslo.“

Visas gyvenimas – darbas

Pasak A. Lenčickienės, jos mama sunkiai ir daug dirbo gyvendama įtėvių namuose, bet moters dalia nepalengvėjo ir sukūrus savo šeimą. Nors darbus ir rūpesčius vienas kitą pavaduodami dalijosi su vyru, jauną šeimą slėgė laikmetį lydintys nepritekliai. Teko išgyventi karą, iškęsti pokario baisumus, patirti skurdą kuriantis kolūkiams…

„Vyriausias mano brolis gimė liepą. Mama suvystytą naujagimį paguldydavo lauke po guba, o pati su kitomis moterimis per dieną rinkdavo rugius…“ – pasakodama susigraudina dukra.

Ona su vyru Alfonsu susilaukė trijų sūnų ir dukters. Tačiau užaugino tik tris – vienas sūnelis mirė dar kūdikystėje.

„Matydami nuolat dirbančius tėvus ir mes netinginiavome. Būdama trylikos metų vasarą jau eidavau į kolūkį dirbti kartu su suaugusiais. Labai gerai menu, rugius dalgiais pjovė 45 vyrai, o aš su moterimis paskui juos rinkau… Nuo mažumės kartu su broliais per vasaros atostogas ištisas dienas praleisdavome kilometrinėse burokų vagose. Pagal savo jėgas visi kartu dirbome kitus darbus“, – prisiminimais dalijasi A. Lenčickienė.

Aldona stebisi, kad grįžusi po ilgos darbo dienos iš kolūkio mama niekada nesiilsėdavo – plušėdavo savo ūkelyje, tvarkydavo namus, verpdavo, megzdavo. Be to, mokėjo austi, tad neretai sėsdavo prie audimo staklių. Iki šiol namuose likę senolės austų rankšluosčių. Rasdavo laiko ji ir virtuvėje pašeimininkauti. Namiškius ir svečius močiutė vaišindavo savo konservuotomis, marinuotomis daržovėmis, virtomis uogienėmis, kompotais…

„Mama negalėjo būti be darbo ir sulaukusi garbaus amžiaus, jau pas mus gyvendama. Jei tik pamato, kad namuose kažkas nepadaryta, tuoj krapštosi. Dirbo, kol tik matė…“ – šypsosi dukra, žvelgdama į parimusią mamą.

Blogų žmonių nesutiko

Nors gyvenimas šimtametei džiugių akimirkų nebuvo dosnus, moteris savo dalia niekada nesiskundė, nedejavo. Pasak dukters, ji niekada nėra pasakiusi, kad kuris nors žmogus blogas: „Ji su visais sutarė, jai visi kaimynai patys geriausi, sutikti gydytojai bei sesutės švelniausi, paslaugiausi. Negirdėjome, kad mama bartųsi, pakeltų balsą…“

Ir sulaukusi garbaus amžiaus O. Božienė nepasikeitė. Aldona patikina, jog mama nėra įnoringa, artimiesiems nekelia jokių reikalavimų. Tiesa, senolė norėtų ant pietų stalo matyti ir mielai valgytų kiaulieną. Tačiau dukra, saugodama mamos sveikatą, vengia ne tik kiaulienos, bet ir keptų, riebių valgių.

„Manau, kad kiekvienam žmogui, o ypač vyresniam, savijauta labai priklauso nuo to, ką jis valgo“, – įsitikinusi A. Lenčickienė.

…Prie šventinio Velykų stalo susirinkę šimtametės artimieji džiaugsis buvimu kartu ir gražiausius žodžius bei šilčiausius linkėjimus skirs jubiliatei. Be abejo, šventės dieną bus prisimintas ir ilgas, kupinas sunkių išbandymų, netekčių senolės gyvenimo kelias. Jis kartu paliudys, kokia neišsenkančia stiprybe gali būti apdovanotas žmogus.