Savanoris šauktinis: „Kariuomenėje visi gali rasti savo vietą“

Kovo 29-ąją Lietuva minėjo ypač svarbią dieną. Prieš 13 metų mūsų šalis įstojo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją – NATO. Šia proga ministras pirmininkas Saulius Skvernelis lankydamasis Rukloje ir ten susitikęs su kariškiais pabrėžė, kad būtent karių, pasirinkusių tarnauti Tėvynei ir ginti Aljanso interesus, dėka galime jaustis saugūs: „Didžiuojuosi Lietuvos jaunaisiais piliečiais, kurie, 2015 metais atkūrus šauktinių tarnybą, savo noru nusprendė tapti kariuomenės dalimi. Džiaugiamės, kad didėja gyventojų įsitraukimas ir į kitas savanoriško karinio rengimo formas – Krašto apsaugos savanorių pajėgas, Lietuvos šaulių sąjungą. Tai parodo, kad mūsų visuomenė supranta galimas grėsmes ir nori joms turėti atsaką.“

„Gimtoji žemė“ šia proga pokalbiui pakvietė želviškį Kristijoną Povylių, kuris tarnauja Vilniuje, Sausumos pajėgų štabo ryšių kuopoje. Jis Lietuvos kariuomenės šauktinio tarnybą pasirinko savo noru.

Į karinę tarnybą ruošėsi iš anksto

„Dar mokydamasis paskutinėje Želvos gimnazijos klasėje apsisprendžiau, kad baigęs mokyklą eisiu tarnauti savanoriu. Gal sausio mėnesį nuvykau į Vilnių, Regioninį karo prievolės ir komplektavimo skyrių. Ten išsiaiškinau viską apie būsimą tarnybą. Vasarį jau žinojau, kur tarnausiu baigęs bazinį kario kursą“, – pradžią prisiminė Kristijonas.

K. Povylius mokykloje buvo aktyvus moksleivis. Noriai dalyvaudavo užklasinėje veikloje, daug laiko praleisdavo sportuodamas. Atėjus metui rinktis gyvenimo kelią, vaikinas nusprendė pirmiausia atlikti pareigą Tėvynei. Apie tai pasvarstydavo ir kiti Kristijono bendraamžiai, tačiau karinę tarnybą kol kas pasirinko tik dviese – jis ir Lukas Karalis, kuris dabar tarnauja Panevėžyje.

Sūnaus norui tapti kariu neprieštaravo ir tėvai. Pasak Kristijono, jų šeimoje vaikai (Kristijonas turi vyresnę seserį ir jaunesnį brolį – L. E.) sprendimus priima savarankiškai. „Tėvai mumis labai rūpinasi, tačiau apsispręsti leidžia patiems. Kai pačiam pasirinkti sunku, žinau, kad galiu į juos kreiptis ir jie visada patars…“ – neslėpė pašnekovas.

Kario pradžiamokslį išėjo Rukloje

Kristijonas, kaip ir kiti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos šauktiniai, pažintį su kariuomene pradėjo Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke. Čia per aštuonias savaites baigė bazinius kario kursus. Juose, tarsi kariuomenės pradžiamokslyje, šauktiniai mokėsi karinės taktikos, inžinerijos, topografijos, rikiuotės, ryšių ir medicinos, susipažino su ginklais ir ryšio priemonėmis.

Perėję bazinį kario kursą, kariai skirstomi į pareigas, įgyja karines specialybes. Likusį devynių mėnesių tarnybos laiką šauktiniai tarnauja dažniausiai pačių pasirinktame dalinyje, kur įgyja karines specialybes.

Kompiuteriai – tarsi kino filmuose

K. Povylius, kaip ir dauguma jo kartos jaunuolių, sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą be kompiuterio. Tad nieko keista, kad rinkdamasis karinę specialybę želviškis pareiškė norą būti ryšininku.

„Mano tarnybos dienos labai panašios į mokyklą. Kasdien daug laiko praleidžiame paskaitose. Dėstoma nemažai teorijos, taip pat dirbame kompiuteriais. Jie visiškai kitokie, nei iki šiol buvome įpratę matyti mokyklos klasėse ar turime namuose. Kariški kompiuteriai sukurti tik kariniams tikslams, jie pasižymi dideliu patvarumu, yra apsaugoti nuo vandens, lietaus, dulkių, purvo, elektromagnetinių impulsų, sprogimo ir net žaibo iškrovos. Tokius kaustytus kompiuterius galima išvysti tik kino filmuose“, – pasakojo šauktinis.

Kristijonas neslėpė, jog dirbti su moderniomis ryšio priemonėmis jam patinka. Nors šauktiniai mokosi kariškų dalykų, kai kas pravers ir civilių gyvenime.

„Košių kalnų nėra…“

Želviškis pasakojo, kad Ryšio kuopoje šauktinių diena prasideda 6 valandą ryto. Po pusvalandį trukusios mankštos 20 minučių yra skirta lovos klojimui ir kitoms rytinėms procedūroms. 7 valandą visi renkasi vėliavos pakėlimui, gieda himną ir žygiuoja į valgyklą pusryčiauti. 8 valandą vyksta rytinis patikrinimas, 8.20 valandą prasideda paskaitos, kurios trunka iki pietų, 13 valandos. Grįžę iš valgyklos kariai 14 valandą vėl renkasi į paskaitas, kurios trunka iki pavakarės. 17.30 valandą – vakarienė, po jos dažniausiai kariams skiriamas laisvas laikas.

Pasak Kristijono, vakarais jis su tarnybos draugais dažniausiai sportuoja.

„Vilniuje, palyginti su Rukla, mes mažiau judame, todėl bent man fizinio krūvio, aktyvesnio buvimo lauke šiek tiek trūksta“, – neslėpė želviškis.

Pasakodamas apie šauktinių kasdienybę vaikinas nesiskundė, jog per savaitę labai pasiilgtų mamos gaminamų pietų: „Mums skiriamas maistas yra gana įvairus ir, sakyčiau, gana skanus. Porcijos taip pat nemažos. Ypač sotūs būna pusryčiai. Rukloje valgėme daugiau įvairių kruopų, dabar košių kalnų nėra, nes mažiau judame…“

Kadangi iš valgyklos į kareivines neštis maisto neleidžiama, vakare praalkę šauktiniai suka prie maisto aparatų ir čia įsigyja užkandžių.

Už pražangą – nešioti plytą

K. Povyliui neteko susidurti, kad šauktiniai elgtųsi piktybiškai, sąmoningai nusižengtų tvarkai: „Pas mus pasitaiko tik smulkių drausmės pažeidimų. Tikriausiai todėl, kad tarnauti atėjome savo noru, esame motyvuoti…“

Vaikinas patikino, kad Lietuvos kariuomenėje nėra ir fizinių bausmių. Vietoj jų prasižengusiems skiriama papildomai paplušėti sporto aikštelėje.

„Jei pamirši pasiimti ginklą, tam tikrą laiką turi nešioti pagalį. Jei kišenėje turi mobilųjį telefoną, vietoj jo įdedamas akmuo arba plyta. Akmenį tenka nešioti ir nesusisegus kišenių sagų. O jei vaikštai rankas susikišęs į kišenes, gauni įsakymą jas užsiūti…“ – šypsojosi šauktinis.

Kristijonas patikino, kad atliekant fizinius pratimus šauktinių niekas nemuštruoja. Pasak jo, kiekvienas daro tiek, kiek gali.

„Prieš pratybas vadai karių būtinai klausia, ar pajėgs atlikti užduotis. Vykstant užsiėmimams nuolat mus stebi, kad nepatirtume traumų. Ypatingas dėmesys yra skiriamas saugumui. Kiekvienas karys turi šalmą, akinius, klausos apsaugos priemones, antkelius. Visa tai reikia dėvėti“, – pasakojo vaikinas.

Pasirinkimu nenusivylė

Kristijonui tarnauti liko šiek tiek daugiau nei trys mėnesiai. Vaikinas jau yra apsisprendęs, jog profesionalios karo tarnybos keliu nesuks: „Galvoju apie mokslus. Taip pat norėčiau tarnybą tęsti savanorių pajėgose…“

Želviškis tikino, kad vietoj studijų pasirinkęs šauktinio duoną tikrai nesigaili.

„Tai tikrai nėra laiko švaistymas, kaip kartais pasakoma apie kariuomenę. Manau, kad vaikinai turėtų tarnauti. Nors jaunuoliai yra skirtingi, turi įvairių pomėgių, kariuomenėje kiekvienas gali rasti savo vietą ir dėl to vėliau nesigailės, – įsitikinęs K. Povylius. – Kartais kariuomenė su ironijos gaidele palyginama su vyriškumo mokykla. Aš čia ironijos nematau. Kariuomenėje nėra perteklinių dalykų. Viskas, ką daro kariai, reikalinga ir atliekama pagrįstai.“

Beveik metus karinę uniformą dėvintis vaikinas neslėpė, kad per tą laiką ne tik daug išmoko, subrendo, bet ir tapo tvarkingesnis, drausmingesnis.

„Taip sako tėvai ir draugė, kai savaitgaliais grįžtu į namus…“ – juokiasi Kristijonas.

Nuotraukos iš šeimos albumo