Kalbininkas Antanas Smetona: „Kalbą kuria tauta“

Ukmergės rajono savivaldybėje viešėjo kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Jo pasiklausyti susirinko pilna Tarybos posėdžių salė.

Svečias buvo pasitiktas „Šilo“ pagrindinės mokyklos penktokės Eigilės Lipinskaitės papasakota istorija. Mergaitė šiais metais tapo rajono raiškiojo skaitymo konkurso nugalėtoja, o regione užėmė trečią vietą.

Ukmergė – toli gražu ne svetima

Po šiltų sutiktuvių žodį tarė A. Smetona. Jis teigė, kad Ukmergė jam toli gražu ne svetima. Kalbininko tėvai kilę iš Lėno kaimo. Tėvas – baigęs Ukmergės gimnaziją, buvo pokario partizanas. Vienas garsiausių visų laikų iš Ukmergės rajono kilusių žmonių – pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – yra kalbininko giminaitis.

A. Smetona mūsų mieste nėra dažnas svečias, kartais užsuka tik aplankyti artimųjų kapų. „Ukmergėje kelis kartus lankiausi kartu su Vilniaus universiteto delegacija, tačiau asmeniškai čia panašių paskaitų dar neskaičiau. Iki šiol dėl to buvo liūdna“, – prisipažino kalbininkas.

Pamatęs ant posėdžių salės sienos kabančią Ukmergės rajono garbės piliečio, kalbininko, akademiko Zigmo Zinkevičiaus nuotrauką A. Smetona šypsodamasis sakė, jog šis žmogus buvo jo disertacijos vadovas.

Kitokia nuomonė

Atėjusiems jo pasiklausyti kalbininkas dėstė prezentaciją „Lietuvių kalba: dabar, vakar ir rytoj“, kurioje pateikė savo matymą apie lietuvių kalbos susiformavimą bei jos ateitį. A. Smetona teigė, jog dažnai jo požiūris nėra priimtinas, tačiau visada yra svarbu išsakyti ir alternatyviąją nuomonę.

Filologas netiki dažnu teiginiu „Lietuvio be kalbos nebūtų“. Jam įstrigo vienas atvejis, kai dar būdamas studentas su kurso draugais buvo išsiųsti į talką – rinko šiukšles, kur jiems teko bendrauti su rusakalbe moterimi. „Mes, lietuvių filologai, iš jos nemokėjimo lietuviškai išsityčiojome, o ši pravirko“, – prisimena A. Smetona. „Kas, kad nemoku lietuviškai, bet vis viena esu lietuvė“, – po tokio atsakymo kalbininkas daugiau su teiginiu apie lietuvio ir jo kalbos santykį nebesutinka.

A. Smetonos teigimu, mūsų raštas yra garsinis – kaip tariame, taip rašome. Yra tik keli žodžiai, kuriuose asimiliuojasi „k“ ir „g“ arba „e“ ir „ia“. Ilgąsias ir trumpąsias raides mokame rašyti tada, kai mokame jas teisingai ištarti. Todėl jam keista dėl tam tikrų rašto taisyklių, kurios kartkartėmis yra keičiamos. „Argi ne kvailystė, kad prieš kelias dešimtis metų žodelius kas gi, kur gi ir panašius rašėme kartu, o dabar juos privalu rašyti atskirai?“

A. Smetona linkęs ginčytis ir dėl nosinių raidžių rašybos. Jo nuomone, tokie žodžiai, kaip ąžuolas, žąsis, drąsus ir panašūs galėtų būti drąsiai rašomi be nosinės: „Anksčiau žmonės, vartodami šiuos žodžius, tardavo nosinį garsą, kuris iš dabar naudojamos mūsų bendrinės kalbos yra dingęs. Juk šios balsės tariamos trumpai.“

Nesutinka, kad mūsų kalba nyksta

„Lietuvių kalba – viena seniausių Europoje“, – dar vienas mitas, su kuriuo nesutinka kalbininkas. Mūsų kalba pirmą kartą buvo užrašyta tik XVI amžiuje. „Ką tada kalbėti apie senovės graikų kalbos amžių?“ – svarstė svečias. Jo nuomone, mūsų kalbą, palyginti su kitomis Europos šalių kalbomis, galima laikyti išskirtine nebent dėl labai mažo kintamumo. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ tekstas ir dabar yra kuo puikiausiai suprantamas, o anglai maldos „Tėve mūsų“ tekstą yra pakeitę net keletą kartų vien dėl kalbos pasikeitimo.

Lietuvių kalbos pastovumą A. Smetona aiškina civilizaciniu atsilikimu. Mūsų kalba vyravo būtent kaime, kur žmonių pasaulis buvo didžiuliai laukai, miškai, vienas kitas aplinkinis kaimelis bei bažnyčia. Žmonės nematė pasaulio, mažai keitėsi ir jų gyvenimo būdas bei tradicijos.

Pastaruoju metu labai daug žmonių kalba apie tai, jog lietuvių kalba yra ties išnykimo riba, nes įsivyrauja vis didesnė anglų kalbos įtaka. A. Smetona su tuo visiškai nesutinka. Jo teigimu, mūsų kalbos būsena yra normali. Dabar visose institucijose naudojama lietuvių kalba, ja šnekama tiek miestuose, tiek kaimuose, viskas yra maksimaliai lietuviška. Kada anksčiau taip buvo? Ankstesniuose amžiuose lietuviškai kalbėjo tik kaimo žmonės. Visi, kas norėjo ko nors gyvenime pasiekti, mokėjo lenkiškai. Institucijose taip pat naudotos tai lenkų, tai rusų kalbos. Net XX amžiaus pradžioje šalies miestuose lietuviškai kalbančių žmonių buvo mažuma.

Vis dėlto A. Smetona sutinka, kad kalba susiduria su tam tikrais pavojais. Vienas didžiausių – dvikalbystės siūlytojų idėja. Kalbininko teigimu, šiai idėjai niekada neturėtų būti pritarta. Taip pat kaip grėsmes galima įžvelgti anglų kalbos tarptautinį stiprėjimą, tarptautinį verslo bendradarbiavimą, mokslo ir studijų medžiagą užsienio kalba. Tačiau, anot A. Smetonos, tai nėra didelė problema ir turime tai priimti bei išmokti su tuo gyventi, nes „uždarumas gimdo tamsą“. Jis mano, kad reikia atsiverti pasauliui, kalba liks mumyse.

AUTORIAUS nuotr.