Gyvenimą knygoje suguldė sulaukusi 92-ejų…

Taip jau gamta sutvėrė, kad esame labai skirtingi. Vienam likimas, rodos, nepašykšti įvairių malonių – ir materialių gėrybių, ir dvasinio komforto, tačiau žmogus vis tiek kažkuo nepatenkintas. Kitą jau nuo mažens užgula didžiuliai išbandymai, tačiau jis visada jaučiasi laimingas. Tokios mintys kilo bendraujant su Šventupėje gyvenančia 95-erių Vanda Urbanavičiene. Per daugiau kaip dvi valandas, kol su ja kalbėjomės, moters veidas išliko giedras, jį vis nušviesdavo plati šypsena. Net ir tuomet, kai pasakojo apie skaudžius išgyvenimus, praradimus ir netektis…

Gimė kaip ir Jėzus Kristus – tvartelyje

Pasiteiravus apie pradžių pradžią, moters atsakymas iš karto suintrigavo: „Neįprastai aš gimiau“. Ir pasakojo, kad tuomet Deltuvos valsčiuje, Obeliuose, Buteikių namuose, gyveno labai didelė šeimyna – tėtis, mama, keturi broliai ir sesės, seneliai ir tėvelio brolio penkių žmonių šeima. Dar buvo įkurdinti du kareiviai savanoriai. „1921 metais, šventų Velykų rytą, pradėjau belstis į šį pasaulį. Kadangi namuose nebuvo vietos, tėtis su seneliais išnešė mamos lovą į karvių tvartą, kad nebūtų šalta, ir ten kaimo pribuvėja mane priėmė. Gimiau kaip Jėzus Kristus – tvartelyje… Visi, sugrįžę iš bažnyčios, valgė pusryčius ir sakė, kad Velykų bobutė mane atnešė kaip šventinę dovaną.“

Neilgai trukus šeima išsiskirstė: „Senelis atidalino ūkį sūnums, tėtei palikdamas senuosius trobesius, o dėdei pastatęs naujus namus tame pačiame kieme. Taip pat padalino ir žemę.“

Po mamos mirties vaikystė baigėsi

Tėvai dirbo, šeši vaikai taip pat turėjo savo pareigų, kurias atlikę, džiaugdavosi žiemos linksmybėmis ar vasaros pramogomis. Vandutei buvo aštuoneri, kai dar jauna, vos 48 metų, mirė mama.

Auginti ir auklėti pulką vaikų, rūpintis šeima teko tėčiui ir jo mamai aštuoniasdešimtmetei Agotai. V. Urbanavičienė prisipažįsta, kad tuomet ir baigėsi jos vaikystė: „Jau 12-os metų ir karves melždavom, ir kiaules šerdavom, kurių daug buvo, nes ūkis – nemažas. Atsimenu, nešam abi su sese Stefute perkišusios lazdą per vadinamųjų ušetkėlių (medinių kibirų su rankenose pragręžtom skylėm lazdai perkišti) rankenas. Kad kiaulės nepargriautų, pirma su lazda nuvejam jas į tvarto galą, tada išpilam ėdalą. Tiek dar buvo mūsų sveikatos, bet, ką darysi, reikėjo dirbti“, – mena nevaikiškus darbus moteris.

Verkė, kad negalės mokytis

Ji pasakoja, jog šeima buvo didelė, tad tėtis sprendė, kuriuos vaikus leisti į mokslus, o kas turės dirbti ūkyje arba būti amatininku. Kadangi jis manė, kad mergaitėms mokytis nereikia, nes jos „ištekės ir bus po mokslų“, Stefutė baigė tik tris skyrius, o Vandutei leido baigti pradinę mokyklą. „Man mokykloje labai sekėsi, buvau pirmūnė, keturių skyrių egzaminus baigiau penketais, tad gavusi pradinių klasių baigimo pažymėjimą eidama namo atsisėdau ir ilgai verkiau, kad nebeteks daugiau mokytis…“ – susigraudina pašnekovė.

Prasčiausią žemę pavertė derlinga

„Apie 1933 metus buvo gautas valdžios nurodymas, kad kaimai turi būti iškeldinti į vienkiemius, rėžiai panaikinti, o žemė kiekvienam ūkininkui skirta vienam ,,gabale“. Matininkams ją išmatavus, išrūšiavus, buvo galima pasirinkti: jei imi geresnės kokybės žemės, jos gauni mažiau, o jeigu prasčiausios – duodamas žymiai didesnis sklypas. Tėtė, ilgai svarstęs, nutarė imti blogesnę – jos gavo 27 hektarus, – vėl nuklysta mintimis į praeitį Vanda. – Labai daug vargo ir darbo visi įdėjome, bet ir rezultatus pajutome: žemė ėmė gerai derėti, ypač gražiai augo kviečiai. Buvo pastatyti trobesiai, du svirnai, tvartai, klojimas, pirtis.“

Darbšti šeima, dalindamasi darbus, po truputį pradėjo geriau gyventi, ūkis stiprėjo.

Priešinosi okupantams

Tačiau kai rodėsi, jog reikėtų tik džiaugtis laime, Lietuvą užgriuvo negandos – šalį okupavo sovietai. „Mūsų šeima buvo priskirta buožėms. Prasidėjo persekiojimai, pyliavos, gyvulių konfiskavimai. Vis dėlto pirmąją okupaciją išgyvenome, – prisimena moteris. – Bėdos tęsėsi ir vokiečiams užėmus Lietuvą. Kai rusai grįžo antrą kartą, vėl prasidėjo represijos.“

Tuo metu kilo lietuvių pasipriešinimas. Apylinkėse veikė daug partizanų būrių, Vandos broliai taip pat įsitraukė į partizaninį karą, dalyvavo pogrindinėje veikloje. Mergina tapo partizanų ryšininke „Pinavija“. Namuose buvo iškasta slėptuvė, kurioje spausdinimo mašinėle spausdinti atsišaukimai, Vandutė juos platino.

Tarp kovotojų buvo ir silpnesnių, kurie, sulaikyti kegebistų, neištvėrė kankinimų ir išdavė partizanus bei jų ryšininkus. Dėl išdavystės suimta ir Vanda.

„Buvo šaltas ir šlapias ruduo. Vieną vakarą į mūsų gryčią suvirto būrys kareivių. Pradėjo daryti kratą, klausė, kur mano mokslo knygos. Nieko įtartino neradę, kareiviai liepė rengtis, pasakę, kad paimčiau „porai dienų maisto ir šilčiau apsirengti“. Atsisveikinau su visais ir, apsupta vienuolikos kareivių, o gal ,,skrebų“ – visi kalbėjo rusiškai – persižegnojau, prašydama Dievo stiprybės, ir visam gyvenimui išėjau iš gimtų namų“, – mena tremties pradžią V. Urbanavičienė.

Tremtyje – kančių keliai

Taip prasidėjo merginos kančių keliai. Suimtąją vienuolika kilometrų pėsčiomis varė į Ukmergę, kur uždarė į KGB rūsį. Prasidėjo naktiniai tardymai, kankinimai. Po kelių mėnesių ji buvo perkelta į kalėjimą.

1946 metais Vanda ir į kegebistų rankas pakliuvęs brolis Vytautas buvo nuteisti 8 metams kalėjimo ir neribotam laikui tremties. Jie, kartu su kitais tremtiniais, iš Ukmergės geležinkelio stoties gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Lukiškes, o po to – į Tolimuosius Rytus, Vladivostoką, Buchta Nachodką. „Tai – miestas prie Ochotsko jūros. Ten buvo didelis persiuntimo punktas. Išprausė, nuvedė į barakus. Tame krašte buvome pirmi lietuviai, – į pokarį vėl mintimis nusikelia šventupietė. – Po dviejų savaičių atplaukė laivas ,,Sovetskaja Latvija“. Mus susodino ir išplukdė į Magadaną. Ochotsko jūra plaukėme septynias paras.“

Magadane lietuvė buvo dvejus metus. Dirbo siuvykloje, daržininkystėje, laukininkystėje. Po to politinę kalinę išvežė į Vachanką, kur ji gyveno iki bausmės pabaigos. „Tai buvo patys sunkiausi darbo metai per visą tremties laikotarpį, – neslepia tremtinė. – Patekau į miško kirtimo brigadą. Dviem mergaitėms reikėjo pagaminti 7 kubus malkų: nupjauti su pjūklu medžius, nugenėti šakas, rąstus supjauti po du metrus ilgio ir sukrauti į rietuves. Jei jie būdavo labai sunkūs ir dviese nepakeldavome, tai vienos kitoms padėdavome. Stengdavomės įvykdyti normą, nes tada per savaitę galėjome nusipirkti vieną kilogramą tokios šlapios duonos, jei, žinoma, turėjome už ką. Rytais gaudavome 100 gramų miežinės košės.“

Pasakodama moteris nusišypso, kad net ir tuo metu atrado būdą papildomai užsidirbti: „Vakare, jei konvojus dar neveda į lagerį, sukrovusios laužą jį užkuriam ir susėdusios aplinkui ką nors mezgam. Nors šaltis būdavo keturiasdešimt laipsnių žemiau nulio, bet rankos prie ugnies nesušaldavo. Rusės prašydavo apnerti nosines – rankdarbių jos nemokėjo, o labai mėgdavo dovanoti tokius niekučius savo kavalieriams. Už tai duodavo ,,paikę“ (700–800 gramų duonos). Taip ir gynėmės nuo bado, prisidurdamos prie savo maisto davinio.“

Ant kepurės ir vatinio nugaros buvo prisiūti numeriai: ant baltos medžiagos – juodos raidės ir skaičiai. „Savo numerio niekada nepamiršiu: ,,zė dveste sorok četyre“ (Z 244). Kai tave pašaukia numeriu, tada turi pasakyti savo pavardę“, – atskleidžia pašnekovė.

1952 metais liepos 14 dieną lietuvė buvo paleista, tačiau dar trejus metus ji neturėjo jokių teisių, o tremtis skirta neribotam laikui. Kas pusę mėnesio teko registruotis komendantūroje.

Sibire augino bulves

Pirmąją laisvės dieną Vanda sutiko ir savo gyvenimo vyrą – taip pat ką tik išėjusį iš lagerio tremtinį Praną. Mergina neturėjo kur nakvoti, ir jis pasirūpino nakvyne pas pažįstamus lietuvius. Po to vis susitikdavo, bendraudavo ir nutarė susituokti. Iš pradžių abu glaudėsi pas svetimus žmones, bet po truputį pradėjo patys, savo rankomis, ręsti būstą. Jį pasistatę dar priėmė ir iš lagerio paleistą lietuvį – skaudviliškį Kazį Raguckį.

Praleidę pirmą žiemą, tremtiniai pavasarį pradėjo ūkininkauti: „Išsivarpėm truputį žemės, pasisodinom svogūnų, rūgštynių, ridikėlių. Į žemę įkasėme ir 80 bulvių, kurias sutaupėme nesuvalgę iš savo turimų 25 kilogramų. Šias daržoves gyventojams rudenį atplukdydavo laivais. Labai bulvėmis rūpindamiesi – kasnakt uždengdami, džiaugėmės derliumi: jos užaugo kiaušinio dydžio. O koks tai buvo skanumynas! Juk ten viskas buvo džiovinta – ir morkos, ir bulvės, ir burokėliai.“

1954-aisiais jauna šeima susilaukė pirmagimės Jadvygos, po metų – ir Aldutės.

Deja, ir vėl užgriuvo negandos. Mat toje vietovėje buvo labai graži gamta, todėl valdžia nutarė įkurti pionierių stovyklą. O visiems gyventojams teko keltis į kitas vietas. „Užkalėme savo namelio duris, langus ir palikom. Kas gi pirks, jei nėra darbo“, – akimirksniui susimąsto pašnekovė.

Šeima išvyko į Magadano srities Tinkinsko rajono Madauno kaimą. Čia juos priglaudė lietuviai, po to jiems buvo skirtas vieno didelio kambario ir virtuvės butas. Jų virtuvėje apsigyveno ir Vandos brolis Kazys.

Svetimi tarp savųjų

Stalinui mirus, tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą. Urbanavičiai taip pat nutarė, jog geriausia gyventi – Tėvynėje, kurią labai mylėjo.

„1957 metų balandžio 14 dieną grįžome į Vilnių. Koks sutapimas – balandžio 14 išvykau ir sugrįžau. Ir vėl buvo Verbų sekmadienis. Koks buvo džiaugsmas paliesti savomis kojomis Lietuvos žemelę ir susitikti su brangiais žmonėmis! Tik labai skaudu, kad susitikome jau ne visi“, – apgailestauja tremtinė.

Deja, Lietuvoje jie pasijuto svetimi tarp savųjų: „Tai buvo skaudžiausia. Nei tėvelio, nei brolio Juozo po tremties į savo sodybą neleido. Tai ir man ten nebuvo vietos. Pusę metų blaškėmės: tai vyro tėviškėje Molėtuose pas gimines, tai mano. Kadangi neprisiregistravusiųjų į darbą niekur nepriimdavo, pinigai, kuriuos už atostogas apmokėjo, baigėsi, santaupų neturėjome. Jau galvojome vėl grįžti į Magadaną, kur laukė ir darbas, ir butas, nes išleisdami viršininkai sakė, kad jei negrįšim, tik tada atsiųs atsiskaitymą. Šiuo atžvilgiu jie elgėsi geriau nei savi Tėvynėje.“

Gavo darbą ir pastogę Šventupėje

Prieš grįždami į Sibirą jie dar norėjo sudaryti bažnytinę santuoką, pakrikštyti vaikus. Ta proga pas brolį Bronių Vilniuje buvo paruošta kukli vakarienė. „Brolio draugas tada dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Įsikalbėjus jis sako: ,,Aš pamėginsiu parašyti rekomendaciją Ukmergės melioracijos direktoriui, tik perduokit asmeniškai“. Taip ir padarėme“, – pasakoja moteris.

Tuomet besikuriančios Ukmergės melioracijos stoties direktorius Mečislovas Žeimantas, perskaitęs laišką, iškart sutiko priregistruoti jauną šeimą bendrabutyje ir pakvietė nuo 1957 metų liepos pirmos dienos abu sutuoktinius pradėti dirbti. Taip jo dėka gavę darbą ir pastogę tremtiniai liko Lietuvoje.

„Nuo tada visą gyvenimą ir buvome Šventupėje. Aš dirbau bendrabutyje, Pranas – melioracijos dirbtuvėse tekintoju. Jis buvo geras specialistas, todėl gaudavo nemažą atlyginimą. Mums suteikė dviejų kambarių butą, susirinkome baldelius. Dukrytės jau paaugo, pradėjo lankyti mokyklą. Tada Dievulis dar davė sulaukti trečios mergytės – Genutės, – dėsto 95-erių šventupietė. – Po visų vargų pradėjome gyventi pilnavertį gyvenimą. Mūsų praeitis niekam nekliuvo, melioratorių kolektyvas – labai draugiškas. Daug mechanizatorių ir darbų vykdytojų buvo mūsų likimo broliai.“

Po kurio laiko vyras pasiligojo, tad šeimos pajamos sumažėjo. Tuomet vyresnės dukros, baigusios 8 klases, nutarė per vasaros atostogas įmonėje įsidarbinti krovikėmis. „Nors darbas buvo labai sunkus, mergaitės džiaugėsi rudenį už savo uždirbtus pinigus nusipirkusios žieminius batus, naujas uniformas, kurių mes tikrai nebūtume įstengę iš savo pajamų įsigyti“, – kalba Vanda.

1978 metais Prano gyvybė užgeso. Moteriai vėl prasidėjo sunkus laikotarpis. Teko daug dirbti. „Tačiau viską ištvėriau, dukros baigė aukštuosius mokslus – Jadvyga gyvena Utenoje, dirba vaikų darželyje direktorės pavaduotoja, Aldona įsikūrusi Kaune, vadovauja Ringaudų pradinei mokyklai. Genutė, baigusi Vilniaus universitete bibliotekininkystę, jau 30 metų darbuojasi bibliotekoje. Visos sėkmingai ištekėjo, dabar džiaugiuosi jau turinti šešis anūkus ir dvylika proanūkių, kurie dažnai mane aplanko, – šypsodamasi sako senolė.

Knygą pradėjo rašyti perkopusi devyniasdešimtmetį

Net sulaukusi solidaus amžiaus, ji randa visokių įdomių užsiėmimų. V. Urbanavičienės dukra Genė, su kuria ji gyvena, pasakoja, kad dirbdama bibliotekoje ir organizuodama renginius, prireikus kokios senovinės dainos, žaidimų, prisiminimų, ji visada tai išgirsdavo iš mamos: „Ji – tikras lobynas. Todėl man kilo mintis, kad mama galėtų visa tai, ką žino, užrašyti.“

Taip, sulaukusi 92-ejų, V. Urbanavičienė ėmėsi plunksnos. Po metų – 2013-aisiais, buvo išleista knyga „Pro Usioginę, vieškeliu – tolin…“

Leidinyje atgulė ne tik jos, bet ir artimųjų likimai. Jie visi patyrė vokiečių ir sovietų okupacijų padarinius, du broliai neteko gyvybių.

Vandos tėtį kartu su brolio Juozo šeima išvežė į Tomsko sritį. Iš ten jie grįžo 1956 metais.

Brolis partizanas Vaclovas 1948 metais buvo nušautas. Kai kartu su kitais dviem bendražygiais jis miegojo krūmuose netoli namų, kovotojus pradėjo supti rusai. Jie visus tris nužudė, o žuvusiųjų palaikai buvo išvežti į Ukmergę. Kur patriotai palaidoti, iki šiolei niekas nežino.

Kartu su Vanda į Sibirą ištremtas Vytautas ilsisi Čiukotkos ledynuose. Knygoje V. Urbanavičienė rašo, kad apie brolio likimą sužinojusi jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kai sutiko tame pat lageryje kartu kalėjusį jo draugą. Jis papasakojo, kad Vytautas buvo labai išsekęs, visus sąnarėlius galėjai suskaičiuoti. Svėrė tik 43 kilogramus, nors buvo aukštas ir tvirtas vyras. 1947 metais vieną rytą brolis, pasakęs „aš jau išeinu“, sukniubo ir daugiau nepakilo. Sanitarai jį nurengė, net baltinių pagailėjo. Užrišo ant kojos asmens kalinio numerį ir išnešė į bendrą lavonų rietuvę. O kiek atšilus žemelei, iškasė visiems bendrą duobę ir suvertė kaip gyvulius. Taip ir dūla jo kauleliai amžino įšalo žemėje.

Knygoje papasakoti Buteikių šeimos likimai – tai ir svarbiausių Lietuvos istorinių momentų atspindys, tautos kančios ir išgyvenimai, meilė ir pasiaukojimas tėvynei.

Savo kūrinyje autorė sudėjo ir daugybę eilėraščių, dainų, kurių atmintinai moka 200, tarmiškų pasakojimų. Knygoje taip pat aprašė papročius, valgius (pati buvo labai gera šeimininkė, ruošdavo vestuvių vaišes).

Vanda prisiminė ir gimtąjį Obelių kaimą – mini ne tik jo gyventojų pavardes, bet ir pravardes, kuriomis jie buvo vadinami kaimynų, nurodo apylinkių, vandens telkinių pavadinimus.

G. Vaitkūnienė sako, jog pernai, kai UAB „Ukmergės melioracija“ šventė 60 metų jubiliejų, tai progai leidžiamai knygai mama parašė atsiminimus.

Ištverti padėjo optimizmas

Sunku patikėti, kad ištvėrusi daugybę vargų, kentusi badą, patyrusi netektis ji, sulaukusi 95-erių, yra guvi, energinga. Kiekvieną dieną ilgaamžė skaito knygas, laikraščius, per televiziją, radiją seka politinius įvykius. Ir šiuo metu ji yra viena aktyviausių gyvenvietės žmonių: dalyvauja saviveikloje, šventėse, ypač tautinėse, nes visą savo gyvenimą labai mylėjo Tėvynę. Dėl jos laisvės ji  ne tik vargo tremtyje, bet ir su kitais budėjo prie Parlamento per Sausio 13-osios įvykius.

Vanda dar užpernai pati viena rūpinosi netoli gyvenvietės turimu sodu, šalia esančiuose apylinkės miškuose grybavo. Vis dėlto tarsteli, kad pradėjo sąnarius mausti: reikėtų operuoti, tačiau amžius neleidžia. „Naktį kai įsiskaudėjo, patryniau, ir vėl viskas gerai“, – vėl nusišypso.

Dar ir dabar kiekvieną dieną ji gamina pietus Genei ir žentui Albinui. Dažnai susitinka ir su draugėmis, diskutuoja apie tai, kas buvo ir šiuolaikinį gyvenimą, atšvenčia gimtadienius, net ir po vyno taurę siurbtelėdamos.

Pasiteiravus, kur glūdi jos energingumo, ilgaamžiškumo paslaptis, moteris trumpam susimąsto: „Galbūt viską padėjo ištverti didžiulis optimizmas – net ir sunkiausiomis akimirkomis galvojau, kad kitiems dar blogiau. Visą gyvenimą niekam nepavydėjau, mėgau bendrauti ir džiaugtis kitų sėkmėmis…“

AUTORĖS ir asmeninio archyvo nuotraukos