„Žaliojo jūrų arkliuko“ paieškos keliaujant po Lotynų Ameriką

Jau beveik trys mėnesiai 28-erių ukmergiškis Paulius Danisevičius ir dviem metais jaunesnė, iš Telšių kilusi, jo draugė Vilma keliauja po Lotynų Ameriką. Savo kelionę nuo Meksikos pradėjusių jaunuolių pora savarankiškai, su kuprinėmis ant pečių jau įveikė beveik 7 000 kilometrų. Kelionės įspūdžiais bene kasdien jie pasidalina socialiniuose tikluose – „Facebook“ paskyroje, pačių sukurtame puslapyje „Green Seahorse“. Apie sumanymą keliauti, aplankytas šalis, patirtus įspūdžius Paulius ir Vilma sutiko papasakoti ir „Gimtosios žemės“ skaitytojams.

„Kada, jei ne dabar?..“

„Gimiau ir užaugau Ukmergėje, baigiau Antano Smetonos gimnaziją, vėliau Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavau statybos inžineriją. Tuo metu niekur nekeliavau ir nemaniau, kad teks tai daryti. Po studijų universitete teko dirbti net trijose užsienio valstybėse. Jose, ko gero, ir „užsikrėčiau“ noru pažinti pasaulį“, – sakė Paulius, paklaustas, kada atsirado noras aplankyti tolimus kraštus.

Prie šių minčių realizavimo be abejonės prisidėjo ir studijų metais užsimezgusi pažintis su Vilma, kuri tuo metu sostinėje studijavo turizmo vadybą. Nors studentiška draugystė tuomet neperaugo į rimtus santykius, po kelerių metų likimas juodu vėl suvedė. Antrą kartą Paulius ir Vilma susitiko Didžiojoje Britanijoje. Po to pora kartu išvyko padirbėti į Kiprą, o tiksliau, kaip abu teigė, „gal labiau norėjosi pasišildyti ir pakeliauti po šią šalį“.

Paulius ir Vilma prisipažino, jog anksčiau nebuvo aistringi keliautojai, tačiau visada puoselėjo šią svajonę.

„Kai internete matydavome keliautojų viešinamas nuotraukas, skaitydavome jų įspūdžius, visada kartodavome: „noriu keliauti, noriu keliauti…“ – atviravo jaunuoliai. – Tuomet natūraliai iškildavo klausimas: kada, jei ne dabar, kai esame jauni, šeimyninis gyvenimas – dar prieš akis, be to, trokštame to visa širdimi…“

Grįžę į Lietuvą ir apsigyvenę Klaipėdoje, Paulius ir Vilma dažnai svarstydavo: „Kaip žinoti, kad vėliau neteks gailėtis, apgailestauti, jog nematėme pakankamai pasaulio, nesužinojome, kaip žmonės gyvena kitur?“

Poros nuomone, kad įvertintum tai, ką turi, reikia pažinti, patirti, pamatyti ir pajusti kitokį gyvenimą. Taip vieną vakarą bediskutuojant jie vienas kito paklausė: „Kur norėtum keliauti?“ O atsakydami vienbalsiai sušuko: „Į Lotynų Ameriką!“

Šis pokalbis peraugo į didelę svajonę, kurią abu puoselėjo visus metus, taupė pinigus. Kad galėtų įgyvendinti savo sumanymą, Paulius išvyko dirbti į Norvegiją, o Vilma gyveno ir dirbo Klaipėdoje.

„Mes ne tik dirbome, bet ir laisvalaikiu pasimokydavome ispanų kalbos, nes beveik visame Lotynų Amerikos regione kalbama ispaniškai. Taip pat studijavome galimą maršrutą, susisiekėme su keliais lietuviais keliautojais, klausėme patarimų“, – pokalbį tęsė Vilma.

Kelionę pradėjo nuo Meksikos

„Buvo daugybė svarstymų, iš kur pradėti kelionę, bet pasirinkome Meksiką. Taip nusprendėme dėl keleto priežasčių. Visų pirma, į Meksikos kurortą Cancun yra bene daugiausiai skrydžių iš Europos, tad lengviau nusipirkti pigius bilietus. Ten saugu, nes daug turistų, o ir anglų kalba galima susišnekėti. Be kita ko, labai patogi geografinė padėtis. Kadangi mūsų tikslas – aplankyti visą Lotynų Ameriką, todėl tenka keliauti į pietus“, – apie pasiruošimą kelionei ir jos pradžią pasakojo Paulius.

Anot jo, rimtas planavimas prasidėjo likus dviem mėnesiams iki išvykimo, kai lapkričio mėnesiui nusipirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Vokietijos į Meksiką. „Už juos sumokėjom po 200 eurų, – tęsė ukmergiškis. – Daugelis vėliaus sutiktų keliautojų stebėjosi, kaip mums pavyko taip pigiai atskristi. Kiek teks išleisti kelionėje, nė patys nežinome, bet stengiamės gyventi kuo taupiau.“

Prieš išvykdami jaunuoliai įsigijo viską, ko galėtų prireikti keliaujant. „Turime palapinę, nešiojamą viryklę, puodus, saulės energijos kolektorių įrenginiams pakrauti, – vardijo Vilma. – Po beveik trijų mėnesių, praleistų kelyje, galime drąsiai teigti, kad mums nieko netrūksta.“

Pirmas mėnuo atsiėjo pigiausiai

Keliautojai atviravo, jog neturi tiek pinigų, kad galėtų gyventi viešbučiuose, todėl kartais nakvoja palapinėje, o dažniausiai apsistoja pas žmones. Dar prieš išvykdami iš Lietuvos jie užsiregistravo socialiniame tinkle „Couchsurfing“ (anglų kalba couch – sofa, guolis; surfing – naršymas), kuriame lengvai galima rasti žmonių iš bet kurio pasaulio kampelio ir nemokamai apsistoti jų namuose. Pigiai ir įdomiai keliauti mėgstantys šio tinklalapio nariai ne tik patys ieško būsto nakvynei, bet ir sutinka priimti svečius. Pasak Pauliaus, tokiu būdu keliaujantys žmonės būna plačių pažiūrų, gali gerai reprezentuoti savo šalį ir dalytis įspūdžiais iš kelionių, todėl su jais visuomet smagu praleisti laiką. Be to, vietos gyventojai, kurie įsileidžia į savo namus, yra labai geri, paslaugūs, rūpestingi.

„Tik išskirtiniais atvejais, kai jaučiame, kad miegoti palapinėje nesaugu, susirandame pigų viešbutį ar hostelį, t. y. svečių namus, – tęsė pasakojimą keliautojai. – Maitinamės paprastai. Jei miegame palapinėje, tuomet gaminame patys, bet dažnai valgome ir gatvės maistą, nes taip net pigiau.“

Kol kas lietuvaičiai kelionės išlaidų dar nesumavo, tačiau sako, kad pirmas mėnuo jiems atsiėjo pigiausiai. Būdami savaitę Europoje ir tris Meksikoje, jie išleido 400 eurų. Iš jų 9 eurus sumokėjo už transportą ir 57 eurus – už nakvynes. Vėliau išlaidos didėjo, nes pragyvenimas kitose šalyse, kaip paaiškėjo, yra brangesnis.

Įspūdžiais dalinasi internetiniame tinklalapyje

Paulius ir Vilma dažnai girdi klausimą, ar jie nepavargo. Kol kas jų atsakymas skamba vienodai: „Ne“.

„Jau aplankėme Meksiką, Belizą, Gvatemalą, Salvadorą, Hondūrą, pabuvome Nikaragvoje. Tiksliai neskaičiavome, bet keliaudami įveikėme beveik 7 000 kilometrų. O svarbiausia, kad 95 procentus kelio nukakome už tai nemokėdami nė cento. Mat dažniausiai „tranzuojame“ – stabdome pakeleivingas mašinas arba kulniuojame pėsčiomis“, – dėstė keliautojai.

Artimiausias jų tikslas – pasiekti Kolumbiją, apie kurią jiedu girdėjo daug gerų atsiliepimų: „Ten, ko gero, praleisime šiek tiek daugiau laiko. Nors ne visada viskas vyksta, kaip būname numatę. Kartais žmonės, kuriuos sutinkame kelyje, pakoreguoja mūsų planus. Pataria, kur geriau vykti, ką verta aplankyti, o kur geriau nekelti kojos. Aišku, bandome nenukrypti nuo iš anksto mūsų susidėlioto plano, vadovaujamės juo ir džiaugiamės, kad nepasitaikė nesklandumų, kurie viską sugriautų.“

Paulius ir Vilma jau grožėjosi Meksikos bei Belizo Karibų jūros pakrantėmis, gaivinosi gėlo vandens įgriuvose, apžiūrėjo majų šventyklų griuvėsius, nardė tarp didžiulių vėžlių. Pora skrodė Gvatemalos kalnus, maudėsi karšto vandens krioklyje ir įspūdingose upėse.

„Šv. Kalėdas šventėme su vietiniais iš Gvatemalos, pabuvome prie nuostabaus grožio ežero Atitlan, apsupto ugnikalnių ir majų gyvenviečių, – abu dalinosi prisiminimais. – Naujuosius metus taip pat sutikome Gvatemaloje. Tik šįkart buvome jau be kompanijos, dviese, ant aukščiausio miesto stogo. Nuo jo matėsi visas mūsų miestelis, ežeras ir visos kitos aplink jį įsikūrusios gyvenvietės. Fejerverkai buvo nuostabūs!“

Kalbėdami apie aplankytas vietas lietuviai minėjo įsimintinas maudynes Ramiajame vandenyne, besiribojančiame su Salvadoru. Taip pat jie pasakojo, kaip kopė į trečią pagal aukštumą vulkaną Centrinėje Amerikoje, kaip ant lentos leidosi nuo jauniausio aktyvaus vulkano Nikaragvoje…

„Vieną didžiausių įspūdžių patyrėme sausio viduryje, kai pakilome ant aktyvaus vulkano Masaya Nikaragvoje ir stebėjome bei gėrėjomės krateryje kunkuliuojančia lava. Kažkas neįtikėtino!“ – ilgam įstrigusias akimirkas prisiminė Vilma ir Paulius.

Jaunuoliai taip pat aplankė Nikaragvos ežere esančią Ometepės salą su dviem vulkanais. Lietuvaičių ten laukė dar vienas kopimas į ugnikalnį, tik šį kartą ne į besiveržiančią lavą pažiūrėti, bet pasigrožėti 56 metrų aukščio kriokliu. Tačiau po anksčiau patirto žygio į vieną aukščiausių šalyje, bemaž 4 000 metrų aukščio, Acatenango ugnikalnį visi kiti kopimai Pauliui ir Vilmai atrodė lyg „vaikų žaidimas“.

„Apžiūrėję Ometepės salą atvykome į San Juan del Sur banglentininkų kurortą prie vandenyno. Ir nors labai norėjome išbandyti šią pramogą, tokios progos neturėjome, nes bangų buvo mažiau nei Nikaragvos ežere“, – apgailestavo žygeiviai.

Beje, pradėję kelionę ir supratę, jog nori savo patirtimi pasidalinti su kitais, kartu pasidžiaugti, jaunuoliai socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė savo asmeninį tinklaraštį „Green Seahorse“, kuris lietuviškai reiškia – „žaliasis jūrų arkliukas“.

„Kelionių įspūdžių puslapiui niekaip negalėjome sugalvoti pavadinimo. Nenorėjome tokių nuvalkiotų frazių kaip „Tranzu aplink pasaulį“, „Dvi kuprinės“ ar „Kelionių magija“… Norėjome kažko savito ir unikalaus. Taip gimė „Green Seahorse“. Kadangi „žalio jūrų arkliuko“ patys dar nepamatėme, mūsų kelionė tęsiasi. Taigi, kviečiame visus sekti mūsų naujienas adresu: www.facebook.com/GreenSeahorseLT, arba „Facebook“ paieškoje įrašius Green Seahorse“, – kvietė keliautojai.

San Salvadore pavojingiausias „juodasis turgus“

Lotynų Amerika daugeliui asocijuojasi su dideliu nusikalstamumu, gaujų karais, vagystėmis, todėl Pauliaus ir Vilmos teiravomės, ar jiems neteko pakliūti į pavojingas situacijas.

„Sau ir šeimai pažadėjome, jog keliausime saugiai, t. y. tiek saugiai, kiek tai priklauso nuo mūsų. Todėl stengiamės pažadą tesėti. Visada klausiame ir išklausome vietinių žmonių patarimų, domimės, kurios apylinkės yra saugios, o kurių geriau vengti. Taip pat sutemus nevaikštome vieni pavojingų miestų gatvėmis, nebent su vietinių palyda. Iki šiol pavojų mūsų kelyje nepasitaikė, stengiamės būti apdairūs, stebėti aplinką. Vadovaujantis šiais principais Centrinė Amerika gali būti netgi saugesnė nei kiemas Ukmergėje. Be to, kaip minėjau, ir vietiniai gyventojai įspėja būti atsargiems, primena, kad čia – ne Europa, ir netgi pasako, kokiu autobusu važiuoti galima, o kuriame – vien kišenvagiai… Praleidome tris dienas viename pavojingiausių miestų pasaulyje San Salvadore ir nesusidūrėme su jokiomis grėsmėmis. Turbūt todėl, kad tik atvykę gavome daug informacijos, kaip elgtis šiame mieste. Pirmiausia mums pasakė, kad būdami centre, nesusigundytume užsukti į vadinamąjį juodąjį turgų. Mat kartais net vietiniai iš ten išeina tik su apatiniais. Tai vieta, kur labai pigiai gali nusipirkti vogtų daiktų, bet gana dažnai būna, jog ką tik įsigytą pirkinį tenka atiduoti prie tavęs prisigretinusiam „reketininkui“. Vietiniai pasakojo, kad tame turguje net žmogaus plaštaką gali nusipirkti! Kokiems tikslams? Geriau net neklauskit… Taip pat yra rajonai, kur net policija, autobusai nevažiuoja, tad pravartu žinoti, kur ta vieta, ir nekišti ten nosies. Mūsų pažįstami perspėjo, jei kas nors pamatys, kad turime išmanųjį telefoną bei pareikalaus jo, geriau nesipriešinti ir iš karto atiduoti, nes gyvybė yra vertingesnė… Išklausai tokių pamokymų ir eini apžiūrėti miesto“, – apie tam tikrų vietovių ypatumus pasakojo lietuvaičiai.

Už nakvynę sumokėjo maistu ir alumi

Pasak jų, didžiausi kuriozai nutinka dėl kalbos barjero: „Dvi dienas planavome aplankyti Campeche miestą Meksikoje, bet su mus pavėžėti sutikusiu sunkvežimio vairuotoju nesusikalbėjome ir atsidūrėme visai kitame mieste. Tą pačią dieną tas pats pasikartojo ir tariantis su kitos transporto priemonės vairuotoju. Vietoj numatyto aplankyti miesto atsidūrėme degalinėje, apsuptoje miškų, per 60 kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pasistatėme palapinę degalinės teritorijoje ir puikiai išsimiegojome. Kitą dieną tęsėme kelionę.“

Paulius ir Vilma prisiminė ir neseniai patirtą vieną juokingesnių nutikimų: „Tai įvyko Salvadore, La Libertad mieste. Buvo pirmoji diena naujoje šalyje, tad nusprendėme pernakvoti viešbutyje, nors vietinės valiutos dar neturėjome. Viešbučio savininkas dėl to nesutriko, pasiūlė mums pirmiau pailsėti, atsipalaiduoti, o ryte nueiti į bankomatą, išsikeisti pinigus ir atsiskaityti. Tačiau nei kitą dieną, nei dar kitą joks bankomatas mieste nepriėmė lietuviškos banko kortelės, nors parduotuvėse ji veikė puikiai. Gerai, kad viešbučio savininkas buvo paprastas žmogus. Pirmą kartą už suteiktą nakvynę atsiskaitėme nupirkę maisto ir alaus.“

Lietuvą žino tik nedaugelis

Sutikti žmonės dažnai klausia, iš kur jie atvykę. Tačiau išgirdę tariant Lithuania, ne visi supranta, apie ką jaunuoliai kalba. Pasak Pauliaus ir Vilmos, kai kas juos tapatina su ispanais, o patikslinus, jog jie iš Lietuvos, prisipažįsta, kad tokios šalies nežino.

„Taip ir žaidžiame žodžiais, kol galų gale parodome savo gimtinę žemėlapyje, – teigė keliautojai. Būnant Meksikoje dauguma žmonių tikino žinantys, kur yra Lietuva, tačiau kitose šalyse tik vienas kitas suprato, kad mes europiečiai. Daugumai, kurie vis tik buvo girdėję apie mūsų šalį, ji asocijuojasi su geru krepšiniu ir tuo, jog buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje.“

 „Gyvename šia diena…“

Šią savaitę Paulius ir Vilma pasiekė Kosta Riką: „Iš pradžių atrodė, jog šalis visai mūsų nelaukė. Pirmas dvi dienas susidūrėme su pavėžėjimo sunkumais. Kirtus Nikaragvos sieną ir įžengus į Kosta Riką teko pėsčiomis įveikti nemažai kilometrų, nes pakeleivingos mašinos nestojo. Galų gale naktį susistabdėme autobusą ir taip pasiekėme planuotą vietą. Kitą dieną taip pat nepavyko pasigauti mašinos, tad saulei ir vėjui gairinant veidus iki artimiausių krioklių ėjome pėsčiomis“, – pasakojo žygeiviai ir pridūrė, jog vėliau, poilsiaujant nuostabaus grožio kriauklių nusėtuose paplūdimiuose, pasimiršo visi kelyje patirti nepatogumai.

„Planuojame, kad keliausime dar bent 4 mėnesius, o gal ir dar ilgiau, – baigdami pokalbį sakė lietuvaičiai. – Kol kas mūsų tikslas – Argentinos Patagonija, bet jis dar pakankamai tolimas… Dabar gyvename ir mėgaujamės šia diena, semiamės naujų patirčių, bandome pažinti, suprasti, užuosti ir pajausti kitą, mūsų dar nepažintą, pasaulį…“