„Tokiems dalykams senaties nėra“

Kraštotyros muziejuje iki gruodžio 21 dienos veiks paroda „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“. Šiai parodai skirtas lankstinukas, kurį išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, buvo išdalintas ir atėjusiems į muziejų praėjusį penktadienį paminėti Lietuvos kariuomenės dieną.

Bendruose kapuose – apie 20 tūkst. politinių represijų aukų

Leidinėlyje rašoma: „Sverdlovskas (dabartinis Jekaterinburgas) – Rusijos Federacijos miestas, XVIII a. pradžioje įkurtas Uralo kalnų rytiniame šlaite, ilgainiui tapo svarbiu sunkiosios ir karo pramonės, mokslo ir kultūros centru. XX a. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje, Sovietų Sąjungoje prasidėjus intensyviai GULAG’o sistemos plėtrai, 1938 m. Sverdlovsko srityje buvo įkurtas Šiaurės Uralo pataisos darbų lageris – Sevurallagas. Pačiame Sverdlovske veikė kalinių persiuntimo ir srities NKVD valdybos vidaus kalėjimai. Čia nužudytų kalinių kūnai buvo sunkvežimiais išvežami už miesto ir užkasami masinėse kapavietėse. 1996 m. Jekaterinburgo visuomeninės organizacijos „Memorialas“ narių pastangomis sušaudytųjų užkasimo vietoje, 12-me Maskvos–Jekaterinburgo trakto kilometre, buvo pastatytas Memorialas politinių represijų aukoms atminti.

Memorialinio komplekso teritorijoje bendruose kapuose užkasta apie 20 tūkst. politinių represijų aukų. 1942 m. liepos mėn.–1943 m. vasario mėn. Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose buvo sušaudyti 77 Lietuvos piliečiai, tarp jų – aštuoni 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetų nariai: ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Pranas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Valdemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus. Visi jie buvo pirmosios sovietinės okupacijos aukos, naujajam režimui „socialiai svetimi ir pavojingi elementai“, kuriuos reikėjo sunaikinti. Jų palaikai ilsisi šio Memorialinio komplekso bendruose kapuose.

1941 m. birželio 14 d. buvę Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai P. Dovydaitis, P. Aravičius, V. V. Čarneckis, A. Endziulaitis, K. Jokantas, J. Papečkys, Z. P. Starkus ir J. Sutkus kartu su šimtais kitų Lietuvos valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų narių, karininkų, teisininkų, viešosios, saugumo, kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnų, geležinkelių tarnautojų, verslininkų, mokytojų, žurnalistų, miškininkų ir ūkininkų buvo suimti, atskirti nuo šeimų ir įsodinti į suimtiesiems skirtus prekinius vagonus. Šeimos buvo įlaipintos į tremtiniams skirtus vagonus ir ištremtos į Komijos ASSR, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Tomsko sritį. 1942 m. daugelis šeimų iš Altajaus krašto buvo perkeltos į Jakutijos šiaurę prie Laptevų jūros.

Remiantis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos

patvirtintu Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldovos gyventojų ištrėmimo, apgyvendinimo ir prievartinio įdarbinimo veiksmų planu, suimtieji iš Lietuvos buvo nuvežti į Ukrainą, Starobelsko karo belaisvių lagerį (Starobellagą), įkurtą buvusiame Starobelsko stačiatikių moterų vienuolyne.

Prasidėjus karui, suimtieji buvo skubiai susodinti į vagonus ir išvežti į Šiaurės Uralą – Gario lagerį (SSRS NKVD Šiaurės Uralo pataisos darbų lagerio 10-ojo (Gario) skyriaus 1-ojo lagerio punkto 47-ąjį ir 35-ąjį kvartalus), įkurtą Sverdlovsko srities Sosvos rajono Gario gyvenvietės apylinkėse. Liepos pradžioje buvo atvežti į galutinę Šiaurės Urale Sosvos geležinkelio stotį ir baržomis Sosvos upe nuplukdyti į Gario gyvenvietę. Į lagerį visi suimtieji buvo varomi pėsčiomis. Iš Starobelsko į Garį buvo atvežta apie 800 vyrų: 250 lietuvių, 250 lenkų, 200 Lietuvos ir Lenkijos žydų ir 80 estų. Pirmieji kalinių tardymai prasidėjo 1941 m. lapkričio mėn. Tardytojus labiausiai domino kalinių kilmė, buvusios jų pareigos, priklausymas „kontrrevoliucinėms nacionalistinėms buržuazinėms“ partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, „karinei-fašistinei“ Šaulių sąjungai, gauti valstybės apdovanojimai. Tardymas buvo atliekamas supaprastinta tvarka. Po dviejų ar trijų apklausų pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 13 dalį buvo pateikti kaltinimai – aktyvi kova su revoliuciniu judėjimu ar priklausymas kontrrevoliucinei partijai. Surinkta medžiaga buvo nusiųsta Sverdlovsko srities NKVD valdybai. Kaltinamosios išvados, patvirtintos Sverdlovsko srities NKVD valdybos viršininko ir srities prokuroro, buvo perduotos SSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui. Šis, nedalyvaujant kaltinamiesiems, liudytojams ir gynėjams, sprendė kalinamų asmenų likimą. Mirties bausme nuteisti asmenys iš lagerio buvo etapuojami į NKVD Sverdlovsko kalėjimą Nr. 1, kuriame buvo mirtininkų kaupimo punktas. Paskui buvo pervežami į Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimą ir čia sušaudomi.

Mirties nuosprendžiai lietuviams buvo pradėti vykdyti 1942 m. liepos 17 d. Tuomet buvo sušaudyta 11 lietuvių. 1942 m. liepos 23 d. sušaudyti 2, liepos 25 d. – 1, rugpjūčio 1 d. – 1, rugpjūčio 25 d. – 14, rugsėjo 18 d. – 2, lapkričio 4 d. – 13, lapkričio 21 d. – 9, gruodžio 2 d. – 19, gruodžio 10 d. – 2, 1943 m. sausio 11 d. – 2, vasario 5 d. – 1 lietuvis.

Sušaudytųjų palaikai buvo užkasti už miesto esančiame miške, NKVD priklausiusioje teritorijoje, 45 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 2 metrų gylio grioviuose.

Artimiesiems, kurie teiravosi apie nužudytus šeimos narius, buvo melagingai pranešama, jog kaliniai mirė dėl širdies nepakankamumo, plaučių uždegimo, vėžio, kraujo išsiliejimo į smegenis ar kitų nepagydomų ligų.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai buvo reabilituoti.“

„Paroda turi būti šviesi“

Kariuomenės dienos minėjime viešėjusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Genocido aukų muziejaus istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė pasakojo, jog parodoje – dvidešimt devyni stendai, kuriuose atsispindi 77 likimai. „Ar tai daug? Tokiai mažai tautai, kaip Lietuva, tai yra labai daug“, – konstatavo pranešėja.

Ji kalbėjo, kad tie žmonės – tai ministrai, Lietuvos kariuomenės kariškiai, teisininkai, mokytojai, žurnalistai, viešosios kriminalinės, pasienio ir saugumo policijos pareigūnai, apskričių, valsčių pašto ir geležinkelio tarnautojai, aktyvūs politinių, visuomeninių organizacijų nariai: „Visi jie kūrė to meto Lietuvą. Todėl parodoje daug yra vaizdinės medžiagos iš šių žmonių gyvenimo iki 1940 metų okupacijos. Parodoje „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“ eksponuojamos 1942–1943 m. čia žuvusių lietuvių nuotraukos, aprašomos biografijos. Taip pat galima pamatyti ir daug dokumentų iš baudžiamųjų bylų: nuo nutarimo areštui ir kratos orderio iki mirties nuosprendžio įvykdymo pažymos ir melagingų pranešimų artimiesiems apie mirties priežastį. Iškalbingos medicininės pažymos, sudarytos po 1942 metų vasario mėnesį atliktos suimtųjų medicininės apžiūros – daugeliui prieš gerą pusmetį buvusių tvirtų sveikų vyrų konstatuota avitaminozė, visiškas organizmo išsekimas, pirmos ar antros grupės invalidumas.“

R. Driaučiūnaitė sakė, kad 2013 metais pradėjusi rinkti medžiagą parodai, archyvuose skaitydama bylas, kuriose nekaltiems žmonėms sukurptos baudžiamosios bylos, aplankiusi daugelį žuvusiųjų artimųjų, išklausiusi jų pasakojimų supratusi: paroda turi būti šviesi, spinduliuoti 1918–1940 metų nepriklausomos valstybės Lietuvos šviesą…

„Negalima pamiršti to, kas buvo atimta“

Ji sveikino iniciatyvą Kadrėnuose, monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanams atminti parke įkurti paminklų memorialą, skirtą sušaudytiems ministrams pagerbti. „Darykime tai kartu. Darykime tai, kas įprasmina Lietuvos praeitį. Negalima pamiršti to, kas buvo brutaliai iš mūsų atimta: tėvai iš šeimų, vaikai iš mamų, mamos iš vaikų. Negalime pamiršti tokių dalykų – jiems senaties nėra“, – teigė R. Driaučiūnaitė.

Dainiaus VYTO nuotraukos