„Negaliu patikėti, kad man jau devyniasdešimt“

Ilgametės bitininkės ir gėlininkės Vandos Šukienės namus ką tik vis lankė svečiai. Ir neatsitiktinai – ši maloni ir inteligentiška moteris šventė garbingą sukaktį.

„Negaliu patikėti, kad man jau sukako devyniasdešimt metų! Nemaniau, jog bus lemta sulaukti tokio jubiliejaus. Juk nesu iš ilgaamžių giminės. Tėvelius laidojome palyginti jaunus – mamai buvo 57-eri, tėtis išgyveno 63-ejus. Mirę ir abu broliai… Tik bobutė iš tėčio pusės Anapilin iškeliavo būdama daugiau nei 90-ties…“ – į tolimus prisiminimus nuklysta jubiliatė.

Gausaus būrio sveikintojų, šiltų linkėjimų sulaukusi moteris stebisi jai rodomu dėmesiu: „Nesijaučiu turinti kokių nors nuopelnų… Dirbau širdžiai mielus darbus, vertinau aplinkos grožį, norėjau, kad visi gražiau ir jaukiau gyventume.“

Augo tarp gėlių

Jubiliatei Ukmergės kraštas nėra gimtasis. Ji gimė Panevėžio apskrities Gelažių kaime. Vandutė buvo dar vaikas, kai tėvai persikėlė į Ramygalą. Čia ji baigė tuometinę pradinę mokyklą – šešias klases ir įstojo į gimnaziją.

„1941-iais, sulaukusi penkiolikos, palikau tėvų namus ir išvažiavau į Panevėžio prekybos mokyklą. Manęs šie mokslai visiškai netraukė. Tačiau tėveliai labai norėjo, kad mokyčiausi ir turėčiau praktišką specialybę. Jų prieteliai patarė, jog turėčiau tapti pardavėja. Ir tėvams atrodė, kad įgijusi tokią specialybę gyvenime nepražūsiu. Negalėjau jiems prieštarauti“, – pasakojo V. Šukienė.

Moteris prisipažino, kad nuo mažumės jos širdis linko prie gražių dalykų, ji ypač mėgo gėles. Ir neatsitiktinai. Kiek mena, jos tėvų namus visuomet supo mamos išpuoselėtas gėlių darželis. Jame nuo ankstyvo pavasario iki šalnų akį traukė įvairiaspalviai žiedai. Matydama, su kokia meile ir atsidavimu mama prižiūri gėles, Vandutė svajojo, kad ir jos namai skendės žieduose…

„Kiekvienam žmogui gyvenimas susiklosto taip, kaip lemia likimas…“ – įsitikinusi pašnekovė.

Ją pačią likimas vedė vingiuotais keliais. Daug visko teko patirti, išgyventi sudėtingą pokario laikotarpį. Susirgusi plaučių uždegimu, ji iš Panevėžio grįžo pas tėvus į Biržų rajoną, netoli Vabalninko – ten jie buvo persikėlę iš Ramygalos. Kai dukra pasveiko, tėvai nebenorėjo jos išleisti baigti mokslų: „Panevėžį buvo galima pasiekti tik arkliuku. Reikėjo važiuoti per Žaliąją girią, o laikas buvo labai neramus. Tad į mokyklą ir nebesugrįžau…“

 Į Ukmergę – per pažintis

1958-iais V. Šukienė atsikraustė į Ukmergę – jai visiškai nepažįstamą ir svetimą miestą. Rekomendavus tuometinės Respublikinės bitininkystės kontoros valdytojui, ji nuo balandžio 1-osios pradėjo dirbti bitininkystės reikmenų parduotuvėje. Tiesa, jos darbovietės tada niekas nevadino parduotuve, kaip ir jos – pardavėja.

„Bitininkystės reikmenų parduotuvė buvo visiškai kitokia. Joje vyko mainų prekyba. Bitininkai atnešdavo vaško ir už jį gaudavo korių. Taip pat čia galėjo įsigyti kai kurių reikmenų, inventoriaus“, – mena moteris, pridūrusi, jog į parduotuvę atvykdavo ne tik ukmergiškiai, bet ir kaimyninių Jonavos, Anykščių, Širvintų rajonų gyventojai.

Pasak V. Šukienės, tuomet dar nebuvo didelių bitynų. Savamoksliai bitininkai turėdavo tik po kelias šeimas bitučių, medų daugiausia sunaudodavo patys, tik vienas kitas jo nunešdavo į turgų. Beje, bitininkystė buvo ne jaunų, o vyresnio amžiaus žmonių užsiėmimas. Ji iki šiol nepamiršo, kokie tai buvo nuoširdūs, geranoriški ir atviri žmonės.

Nuolat bendraudama su bitininkais, Vanda pamažu ir pati įsijungė į jų ratą – ėmė laikyti biteles. Iš pradžių mieste turėjo porą aviliukų, po kelerių metų atsirado daugiau, bites „apgyvendino“ Kopūstėliuose.

„Per porą dešimtmečių bitininkauti tapo lengviau ir paprasčiau – savos gamybos aviliukus pakeitė gamykliniai, išsiplėtė inventoriaus asortimentas, daug ką buvo galima nusipirkti. Tuomet jau ir bitynai ėmė plėstis“, – pasakojo V. Šukienė, bitininkystės reikmenų parduotuvėje dirbusi daugiau nei tris dešimtmečius, kol 1991-iais išėjo užtarnauto poilsio.

Baigė bitininkų kursą

Netikėtai patekusi tarp bitininkų Vanda iš pradžių jų labai įdėmiai klausydavo ir kiekvieną patarimą dėjosi į galvą: „Tik pradėjusi dirbti parduotuvėje apie bites išmaniau mažai. Ir patarti ne ką galėjau. Kai 1960-iais atsirado galimybė mokytis, nedvejodama sutikau. Žemės ūkio akademijoje baigiau vienerių metų bitininkystės kursą, atlikau praktiką. Grįžusi į Ukmergę jau nesijaučiau „žalia“. Manau, ir bitininkai kitomis akimis jau į mane žiūrėjo…“ – šypsosi Vanda.

Kaip pati sako, jaunystėje biteles mačiusi tik iš tolo, ji pamažu su jomis taip susidraugavo, taip jas pamilo, kad be jų neįsivaizdavo savo gyvenimo.

Moteris juokiasi, kad savo bitininkavimo pradžioje buvo pasisiuvusi pirštines – kad bitės nesugeltų rankų. Tačiau labai greitai jas numetė į šalį: „Niekada atėjusi prie avilio nejaučiau baimės, veido nedengdavau sieteliu. Man įgeldavo tik retkarčiais, kai per neatsargumą bitę prispausdavau…“

Aplink liepas žydėjo tagetės

Kai V. Šukienė atsikėlė gyventi į Ukmergę, visas miestas tilpo aplinkui kelias pagrindines gatves – Vytauto, Kauno, Vilniaus. Ten, kur dabar išaugę daugiabučiai, plytėjo tušti laukai.

„Labai gerai prisimenu, kaip tuomet atrodė Ukmergė. Centre ką tik buvo pasodintos liepos. Aplink kiekvieną medį žydėjo tagetės. Deja, jas sodino neilgai. Paskui gėlių ten jau niekada nebebuvo…“ – daugiau nei pusšimtį metų atgalios mintimis grįžta pašnekovė. Ir priduria, kad tada gėlės buvo Rapolo Našlėno rūpestis.

Kolektyvinių sodų steigimąsi lydėjo baimė

Jubiliatė puikiai mena, kaip Ukmergėje kūrėsi kolektyviniai sodai: „Į pirmąjį susibūrimą, berods 1959-iais, mus sukvietė Antanina Škadauskienė. Susirinkome 15–16 žmonių. Tarp jų buvo gydytojų, banko tarnautojų, mokytojų… Aktyvi, rūpestinga, atsakinga Antanina buvo išrinkta Sodininkų draugijos vadove, jos pavaduotoju tapo gydytojas Kazimieras Mikalauskas. Sodininkų iniciatyva Ukmergėje ėmė kurtis kolektyviniai sodai. Taip pat veiklos ėmėsi ir gėlininkai, daržininkai, bitininkai“, – daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykius puikiai mena pašnekovė.

Pasak V. Šukienės, pirmasis Ukmergėje kolektyvinis sodas kūrėsi Pašilėje. Sodininkams skirtame žemės sklype kerojo krūmai, duobėse telkšojo vanduo. Negana to, žmones kaustė baimė – jie nebuvo tikri, kad žemės niekas nenusavins, jie čia bus šeimininkai. Tačiau visas baimes nustelbė pirmųjų sodininkų entuziazmas. Jie negailėjo laiko ir jėgų, išliejo daug prakaito, ir apleistoje teritorijoje netrukus atsirado puikiai sutvarkyti sklypeliai.

V. Šukienei artimesnė buvo gėlininkų ir bitininkų veikla, tad kartu su būreliu bendraminčių ėmė puoselėti mintį įkurti atskiras sekcijas. Netrukus tai pavyko, vėliau jie išaugo į skyrius bei atskiras Gėlininkų ir Bitininkų draugijas.

„Priklausiau ir vienai, ir kitai“, – neslepia jubiliatė, kuri net penkiolika metų buvo Gėlininkų draugijai vadovavusio šviesios atminties Vytauto Viliūno pavaduotoja.

Kiemą pavertė gėlių karalyste

Tapusi gėlininke V. Šukienė labai daug jėgų atidavė, kad Kauno gatvėje būtų pastatyta gėlių parduotuvė, jog kasmet mieste būtų rengiamos gražiausių sodybų apžiūros, įvertinti jų šeimininkai. Niekas nesuskaičiuos, kiek Vandutės iniciatyva ir pastangomis buvo organizuota gėlių parodų, kitokių renginių… Per kelis dešimtmečius ji su rajono gėlininkais išvažinėjo bemaž visą Lietuvą, aplankė gražiausius kampelius, pamatė dešimtis gėlėse bei žalumoje skendinčių sodybų, darželių. Daugumą tų išvykų organizavo V. Šukienė, nes norėjo, kad ukmergiškiai gėlininkai kuo daugiau pamatytų, sužinotų…

Kai V. Šukienė apsigyveno Pakalnės gatvėje, išsipildė ilgametė jos svajonė auginti gėles, puoselėti namų aplinką. Prie aukšto šlaito prigludęs jos kiemas pamažu tapo tikra gėlių karalyste. Net neskaičiuodavo, kiek rūšių jų augino. Gėlės, dekoratyviniai krūmai ir medžiai karaliavo visame sklype – daržui buvo likę tik kelios lysvės.

Žieduose paskendę namai džiugino ne tik pačią jų šeimininkę – jos sukurtu grožiu gėrėjosi į svečius užsukantys bičiuliai, stabteldavo pasigrožėti pro šalį einantys ar važiuojantys žmonės. Vanda savo išaugintais augalais, jų daigais, svogūnėliais mielai dalinosi su kitais. Kaip ir savo sukaupta patirtimi. Be to, ji kūrė augalų kompozicijas, su jomis dalyvaudavo parodose, kartu su kitais gėlininkais daug prisidėjo prie miesto puošimo.

V. Šukienė neslepia, kad ėmus silpti jėgoms ji nusprendė namą, kurio priežiūra reikalavo daug jėgų ir sveikatos, parduoti. Persikėlusi į butą dalį mėgstamiausių savo augalų pasodino po langais. Tačiau ne visiems augalams naujoji vieta patiko…

Garbaus amžiaus sulaukusi moteris sako, kad nepaisant pasikeitusių gyvenimo sąlygų gėlės bei bitutės iš jos gyvenimo nedingo. Jas mato per langą, išėjusi į kiemą. Ir su vienomis, ir su kitomis vasarą pasišneka: „Pakalbinu jas ir džiaugiuosi, kad vis dar gyvenu…“

AUTORĖS nuotrauka