Šauktinio tarnyba kariuomenėje: patyrimai ir išgyvenimai

Lapkričio 23 dieną minima Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną 1918 metais Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo šios dienos pradėta oficialiai kurti Lietuvos kariuomenę.

Netrukus šiai valstybės institucijai sukaks šimtas metų. Per  tą laiką Lietuva matė ir šilto, ir šalto. Buvo ir karo, ir taikos, okupacija, atsikūrimas. Šiandien kariuomenės laukia nauji iššūkiai. Vienas iš jų – šauktinių grąžinimas. 2015-aisiais vienas pirmųjų tarnauti tėvynei buvo pakviestas ir ukmergiškis Giedrius Mackevičius.

Į kariuomenę ukmergiškis pasiprašė pats

Tuomet dar dvidešimt penkerių jaunuolio tarnyba prasidėjo prieš pat žiemos šventes – gruodžio 15 dieną. Prie to, kad atkurtoje šauktinių kariuomenėje bus ir G. Mackevičius, prisidėjo ir likimas. Visi tinkamo tarnauti amžiaus šalies jaunuoliai buvo atrenkami loterijos būdu. Giedrius ją „laimėjo“. „Kai tik sužinojau, kad atstatyta šauktinių kariuomenė, pagalvojau – savanoriu nebūsiu, tačiau jeigu pakvies, be jokių išsisukinėjimų eisiu tarnauti“, – prisiminė jis. Taip viskas ir susiklostė.

Ilgame sąraše buvusi G. Mackevičiaus pavardė dar nereiškė, kad jam teks tarnauti. Giedriui nuvykus tvarkyti dokumentų, kaip buvo paskirta, į Molėtus, paaiškėjo, kad jis gali tarnybos išvengti. Nedidelį šauktinių skaičių beveik visai užpildė savanoriai, o likusias pavardes būsimi kariai išgirdo atvykę į nurodytas dokumentų tvarkymo vietas. Čia jaunuoliams buvo pasakyta, kad yra kelios laisvos vietos, jeigu kas nori – prašom. Giedrius prisimena: „Pirmiausia vienas pakėlė ranką, jam, berods, teko keliauti į Alytų. Vėliau klausia, kas nori į Panevėžį. Tada pakėliau ranką aš.“

Taip viskas ir prasidėjo – po dviejų mėnesių G. Mackevičius jau krovėsi daiktus kelionei. Jis neslepia, kad šeimos nariai palaikė ir gerbė tokį jo sprendimą. Tačiau dauguma draugų to nesitikėjo. „Tu rimtai pakėlei ranką? Tikrai eisi?“ – stebėjosi jie.

Problemų dėl tarnybos neatsirado ir darbe. „Dirbau jau daugiau nei dvejus metus. Pasakiau, kad išeinu tarnauti. Mano darbo sutartis buvo „užšaldyta“ ir mane išleido nemokamų atostogų. Baigus tarnybą nekilo jokių problemų grįžti“, – pasakojo buvęs karys.

„Pirmas įspūdis – kosmosas“

Mūsų herojaus tarnyba vyko Karaliaus Mindaugo karo batalione Panevėžyje. Pirmąją dieną visi ten tarnauti paskirti ukmergiškiai susirinko šalia Krašto apsaugos savanorių pajėgų būstinės Deltuvos gatvėje. Atvažiavęs autobusas nuvežė į Panevėžį.

„Pirmas įspūdis – kosmosas“, – juokiasi Giedrius. Pradžia – tikras chaosas. Viskas nauja buvo ne tik jauniems vaikinams, kurie čia atvyko tarnauti, bet ir visai vadovybei. Juk šauktinių kariuomenė buvo ką tik atkurta. Tiek vieni, tiek kiti susidūrė su savais iššūkiais. „Įsivaizduokit, keli šimtai naujokų, kuriems viskas nepažįstama ir keista, bei vadai, kurie su viskuo turi susitvarkyti“, – prisimena jis.

Šauktiniai su visa manta buvo išsiųsti į pagrindinį bataliono pastatą – Ramovę. Čia laukė netikėtumas – karo policija su šunimis. Ką tik atvykusieji buvo apieškoti, ar neatsivežė ko nelegalaus. Netgi tikrintas visų blaivumas. „Apėmė nedidelis šokas. Nieko neliesk, ramiai stovėk, šuns neglostyk, nekalbink“, – sakė G. Mackevičius. Šalia stovėjęs vaikinas, kurio paklausė, ar pastarosiomis dienomis nevartojo narkotinių medžiagų, drąsiai prisipažino, kad vartojo vos prieš dieną. Giedriui tuomet atrodė, jog akys ant kaktos iššoks. Net karo policininkas buvo nustebęs. „Vėliau tas vaikinas turėjo šiokių tokių papildomų problemų“, – pamena ukmergiškis.

Pirmą dieną visi buvo suskirstyti į kuopas, gavo pareigas, kambarius, aprangą ir dar daugybę dalykų. Visi šiek tiek išsigandę, nelabai žino, kur eiti, ką daryti. Tądien batalione viešėjo ir Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Kas dar labai nustebino – pirmi pietūs. Visko buvo tiek daug ir taip skanu, kad galvojom: jei ateityje nepasikeis, tai bus daugiau nei gerai“, – šypsojosi jis.

Geležinė tvarka

Giedriaus teigimu, labai įsiminė ir rytinės rikiuotės. Turėjai žinoti, kaip prisistatyti, ką pasakyti: „Pirmiausia reikėjo išmokti negestikuliuoti kalbant. Vis norėdavosi padaryti kokį mostą ranka ar kažką panašaus.“ Būdavo, kad šauktiniai susipainiodavo, o iš šono tai atrodo juokinga, tačiau rikiuotėje juoktis negalima. Tai dar vienas nedidelis iššūkis.

Kai nevyksta pratybos, karys turi būti nusiskutęs, su tvarkinga uniforma, nublizgintais batais. Jei atrodai netinkamai – gauni sporto „dozę“. Dažniausiai tekdavo daryti atsispaudimus. Kambariams taip pat buvo taikomi griežti tvarkos reikalavimai. Grindys turi būti išplautos, dulkės išvalytos, lovos tvarkingai paklotos. „Jei kažkieno paklota lova tikrintojų nesužavėdavo, grįžus kambaryje pasitikdavo didžiulė netvarka. Net čiužiniai būdavo išverčiami“, – su šypsena apie tvarkos skatinimą pasakoja G. Mackevičius.

Tačiau mūsų herojus sako, kad jis ir jo kambariokai nuo pirmų dienų tvarkėsi atsakingai. Pasitaikydavo visko, tačiau tikrai ne taip dažnai, kaip kitiems.

Be atsispaudimų buvo ir kitokių auklėjimo priemonių. Prasižengėlis savaitgalį galėjo būti paliktas tarnyboje, tačiau buvo ir linksmesnių nuobaudų. Giedriaus kuopoje vėluojantis dovanų gaudavo didelį medžio gabalą, ant kurio buvo nupieštas laikrodis. „Tiksliai nepamenu, kiek jis rodė laiko, tačiau juokdavomės, kad kartą per dieną jis tikrai rodo gerai“, – šypsojosi pašnekovas. Kitose kuopose buvo ir iš medžio išdrožtas didžiulis pieštukas, kuris atitekdavo rašymo priemonės į paskaitas neatsinešusiam kareiviui. Užrašų nesinešiojantieji būdavo pradžiuginami faneros lakštu, kurį puošė žodis „Užrašai“. Kai kam tekdavo ir medinė kaladė, vaizduojanti telefoną.

Buvo ir tokių, kurie nenorėjo taikytis prie nustatytos tvarkos, atsikirtinėdavo. „Vienas išsišokėlis seržantą netgi buvo „pasiuntęs“. Tačiau greitai jo maištavimai baigėsi ir įsibėgėjus tarnybai jis jau buvo toks, kaip visi“, – prisimena Giedrius.

Mokslas ir fizinis krūvis

Žinoma, sportas tarnyboje atliko savo vaidmenį. Giedrius sako, kad krūviai buvo gana dideli, tačiau visi vieni kitus stengėsi palaikyti: „Būdavo tokių, kurie bėgdami nugriūdavo. Tačiau visi stengėmės kaip įmanoma vieni kitus raginti.“

Pradžioje tekdavo įveikti nedidelius atstumus, tačiau ir to užtekdavo. Kartais krisdavo ne po kelis, o po keliolika nebegalinčių bėgti. Natūralu, nes iki tarnybos dauguma nebent paskui kamuolį pabėgiodavo.

Tačiau sportas nebuvo svarbiausias. Daug dėmesio teko skirti mokslui. „Reikėjo išmokti karinius laipsnius, rikiuotes, taktikas, kario vertybes, statutą, Konstituciją, ginklų specifikas ir dar daug visko“, – vartydamas savo prirašytus užrašus pasakojo Giedrius. Mokykloje testai vertinami pažymiais, o kariuomenėje tu arba išlaikai, arba ne. Jei neišlaikai testo – būni nubaustas. Dažnai tai reikšdavo, jog „nuplaukia“ savaitgalinė kelionė namo.

Skųstis neturėjo kuo

Atkūrus šauktinių kariuomenę spaudoje dažnai pasirodydavo karių nusiskundimai tarnyba. Jiems daug kas neįtikdavo. Giedrius tikina, kad jis nelabai turėjo kuo skųstis, viskas aplink buvo labai tvarkinga. Baldai – nauji, uniformos – naujos. Patys vadai vaikščiojo su jau ne pirmos jaunystės uniformomis. „Sakydavo, kad mums viskas nauja, o jie, būdami profesionalai, to neturi“, – prisimena tarnybą baigęs karys.

Vieninteliu trūkumu jis įvardija nebent maistą. Jis pasigesdavo jo įvairovės, o kartais nuo stalo pakildavo nepasisotinęs. Labiausiai tai jausdavosi per pusryčius. „Nors nesu išrankus, tačiau pasitaikydavo tokių patiekalų, kurių tiesiog nevalgai. Tada lieki be pusryčių. Labiausiai visiems nepatiko makaronai su grybais. Praktiškai niekas jų nevalgydavo“, – šypsosi Giedrius. Tačiau rytinį nusivylimą kompensuodavo pietūs. Tuomet maisto porcija buvo kur kas didesnė.

Daug kas stebisi: kokia gi čia tarnyba, jei savaitgaliais šauktiniai paleidžiami į namus. Giedriui toks žmonių požiūris nesuprantamas: „Kam bus geriau, jei žmogus negalės matytis su savo artimaisiais? Nuo to atsiras tik papildoma įtampa.“

Po granatų mėtymo – žygis

Neatsiejama tarnybos dalis – mokymai. G. Mackevičius sako, kad teko praktiškai išmokti įvairiausių dalykų: naudotis ginklais, teisingai judėti taktiškai: „Nors buvo tokių, kurie šių dalykų neišmoko ir per visus devynis mėnesius.“

Giedrius prisimena pirmąsias savo pratybas: „Mus išvežė į Ruklą. Ten turėjome mokytis mėtyti granatas. Viskas vyko taip, kaip planuota – vadai sakė, kad reikia nepasimesti, drebės rankos. Visi gavo progą po kartą švystelti skirtingų rūšių granatas. Tuo pratybos turėjo baigtis. Tačiau vadai, matyt, pagalvojo, kad mes čia per mažai nuveikėme ir sugalvojo staigmeną.“

Staigmena vadinosi „spartusis žygis“. Giedrius pamena, kad buvo gana graži ankstyvo pavasario ar žiemos pabaigos diena, dar matėsi sniegelio. Visi buvo apsirengę gana šiltai, niekas nežinojo, kas tas spartus žygis. O tai yra, kai didelė karių kolona turi greitai eiti, spėti su visais ir vieni nuo kitų neatsilikti. Nuėjus kelis šimtus metrų visi pradėjo kristi kaip lapai. Juos savo globon paimdavo iš paskos važiuojantys medikai. „Tuos krentančius vadindavom lavonais“, – juokiasi Giedrius. Vieniems iš tiesų buvo sunku, kiti galbūt bandė gudrauti – kam čia kankintis, jei nukritus nebereikės eiti. Visi juokai greitai baigėsi, kai žodį tarė kuopos vadas. Baigėsi ir kritinėjimai“, – prisimena jis. Žygiuoti teko per miškus, su dainomis. Šypseną pašnekovui kelia ir prisiminimas, kad žygio metu teko nešti savos gamybos neštuvus: „Būtume žinoję, kokiam tikslui mes tuos neštuvus darom, būtume pasirinkę tikrai ne pirmus po ranka pasitaikiusius medelius, o paieškoję lengvesnių.“

Vyriausiasis šaulys

Mūsų pašnekovui teko vyriausiojo šaulio pareigos. Ši gana atsakinga užduotis buvo paskirta jau pirmąją dieną. „Niekam nepatiko būti vyriausiuoju šauliu“, – sakė Giedrius. Su šiomis pareigomis teko ir papildoma atsakomybė. Jeigu taip nutinka, kad nėra skyriaus vado – vadovauja būtent vyriausiasis šaulys.

Vadai visiems šias pareigas užimantiems kartojo, kad kiti kariai turi jūsų klausyti, tačiau Giedrius sako, kad realybė yra visai kitokia: „Tu negali nurodinėti sau lygiam ir tikėtis, kad jis klausys kiekvieno tavo žodžio.“ Giedrius sudarinėjo budėjimo grafikus, kartą jam prisiėjo ir dar viena su pareigomis tekusi procedūra. Dėl kažkokio nusižengimo teko išrinkti, kuris jo grandies karys nevyks savaitgaliui į namus.

„Kartą išvažiavus į vienus mokymus man buvo pranešta, kad mūsų skyriaus vadas dabar atostogauja ir skyriui vadovausiu aš. Man davė nurodymus, užduotį, dokumentus. Sako, nebijok – nesunku. Jausmas, kai tenka tokia atsakomybė, buvo ne pats maloniausias“, – prisimena Giedrius. Tąkart jis jautė didelį savo kolegų palaikymą ir mokymai praėjo sėk-mingai.

„Tarnyba keičia žmogų? Mitas!“

Pašnekovas sako, kad sulaukė pasiūlymų pasibaigus tarnybai kariuomenėje likti ir toliau. Daug kartu tarnavusių liko, tačiau Giedriaus ši mintis nesužavėjo: „Pradžioje galvojau, kad tikrai norėčiau tęsti tarnybą, bet paskui persigalvojau. Yra dalykų, kurie skiriasi nuo mano nuomonės, o ji čia niekam neįdomi ir pakeisti tu nieko negali.“

G. Mackevičius, paklaustas, kaip jis pasikeitė po tarnybos, nebuvo linkęs idealizuoti: „Nemanau, kad šiuolaikinį žmogų tarnyba keičia. Tu ten išeini mokytis kariauti. Pagalvoji, kad jeigu ateityje kada nors reikėtų – žinotum, kaip elgtis, ką su ginklu daryti, ką kitam pasakyti. Daug kas teigia, kad ten išmokstama laikytis tvarkos, tačiau galiu garantuoti, kad praėjus dviem mėnesiams po to, kai grįžom, kartu su manimi buvę kolegos dabar gyvena taip pat, kaip ir prieš tarnybą.“

Tiems, kurie svarsto būti savanoriais arba baiminasi tarnybos, Giedrius pataria nebijoti: „Tarnavęs tu galėsi sakyti, kad buvai ten, kur kiti nebuvo. Nėra ten koks kalėjimas, niekas nemuša. Pripranti prie disciplinos, elgiesi, kaip tavęs prašo, ir nėra jokių problemų. Užtat išmoksti daug naujo.“

Nuotraukos iš asmeninio albumo