Aplankėme IX fortą ir Birštoną

Tamara REINGARDTIENĖ

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo valdyba savo nariams organizavo turiningą ekskursiją į Kauno IX fortą bei Birštoną.

IX forte mus pasitiko gidė, kuri išsamiai supažindino su šio objekto istorija.

Sužinojome, kad Kaune pirmo lygio Rusijos sausumos tvirtovės statyba prasidėjo 1882 metais ir truko iki 1913-ųjų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui IX fortas beveik nenukentėjo. 1915 m., pasitraukus Rusijos pajėgoms, IX fortas su visa tvirtove perėjo Vokietijos kariuomenės žinion. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, fortas buvo paverstas sunkiųjų darbų kalėjimo skyriumi. Čia buvo kalinami ne tik kriminaliniai, bet ir politiniai kaliniai. 1940-iais, Lietuvai tapus SSRS dalimi, IX forto šeimininkais tapo NKVD.

1941 m. birželio 25 d. Kauną jau kontroliavo vokiečių kariuomenė. Tą pačią dieną į miestą atvyko vokiečių saugumo policijos vadas Francas Valteris Štalekeris (Franz Walter Stahlecker), kuris organizavo žydų ir komunistų naikinimo akcijas.

IX forte žmonės masiškai buvo naikinami nuo 1941 m. spalio mėnesio iki pat Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos okupacijos 1944 m. rugpjūtį. Šių akcijų metu šaudyti ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai bei seneliai. Skaičiuojama, kad Antrojo pasaulinio karo metu IX forte nužudyta apie 50 000 žmonių.

1943 m. karo eigai pasisukus Vokietijai nepalankia linkme, naciai pradėjo likviduoti masinių žudynių pėdsakus. Tam tikslui IX forte buvo sudarytas specialus kalinių būrys, kuris nuo 1943 m. vėlyvo rudens užsiėmė genocido aukų palaikų iškasimu ir deginimu.

Bijodami susidorojimo, IX forto kaliniai 1943 m. gruodžio 25 d. sėkmingai pabėgo. Išsigelbėti pavyko visiems 64 kaliniams, tačiau tik 11 sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir galėjo pranešti visam pasauliui apie nacių įvykdytus nusikaltimus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno IX forto muziejuje atsirado galimybė prabilti ne tik apie nacių, bet ir apie sovietų vykdytus žiaurumus. Dabar muziejuje įrengtos naujos ekspozicijos, supažindinančios lankytojus su visais IX forto istorijos etapais.

Išėję iš niūrių forto požemių pasidžiaugėme gražia, saulėta diena ir leidomės į kelionę pro Išlaužą į Birštoną. 82 proc. Birštono savivaldybės teritorijos patenka į Nemuno kilpų regioninį parką. Nuo seno šios vietovės vilioja poilsiautojus. Nemuno vingiais keliavo ir jų grožį įamžino rašytojas Vladislovas Sirokomlė, dailininkas Nikodemas Silvanavičius. Iki šių dienų Birštone veikia seniausia Lietuvoje mineralinio vandens pilstymo įmonė, savo veiklą pradėjusi 1924 m.

Pasivaikščiojome centrine miestelio aikšte, kurią puošia 1939 m. atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui. Užkopėme į piliakalnį, grožėjomės įspūdingomis Nemuno kilpomis. Po apžvalginės ekskursijos patraukėme į Birštono sakralinį muziejų, kuris įsikūręs buvusios klebonijos pastate. Muziejuje – net dešimt salių. Dvi skirtos arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kitos dvi – antrajam Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui, po vieną – Birštono bažnyčios istorijai, sakraliniam menui, XIX a. lietuvių liaudies mažajai skulptūrai, liturginiams indams ir altoriaus reikmenims. Antrame aukšte – dvi salės parodoms eksponuoti. Jose organizuojamos profesionalių menininkų, meno mokyklų auklėtinių darbų parodos, vyksta knygų pristatymai, kiti renginiai. Viešnagę Birštone baigėme maudynėmis „Eglės“ sanatorijos baseine.

Dėkojame filialo pirmininkei Aldonai ir pirmininkės pavaduotojui Aleksandrui, kurie daugiausia rašo projektus ir jų dėka galime nemokamai keliauti. Iš skiriamų lėšų finansuojamos visiems nariams rengiamos turiningos ekskursijos. Džiaugiamės sąžiningais savo vadovais, kurie gautus pinigus išleidžia ne sau ar grupelei išrinktųjų, pavyzdžiui, pailsėti Šventojoje. Smagu, kad mumyse moralės dėsniai tvirti.