Svečiuose pas J. Vasiliauską rašinio autorė su Želvos gimnazijos mokinukais.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Maestro Juozo Vasiliausko pamokos

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

Baugus ir keistokas tas būties paradoksas: greitai, labai greitai dabartis virsta praeitimi, ir tik tada mes suvokiame save ir savo gyvenimo vertę, tik tada pradeda jaudinti atmintyje nušvintantys vaizdai, brangių žmonių paveikslai…

Želva prarado ypatingą žmogų – šaunų muzikantą, liaudiškosios muzikos kūrėją, menininką plačiąja šio žodžio prasme – Juozą Vasiliauską. Atsiradusį mūsų merdinčios kultūros padangėje labai netikėtai prieš ketverius metus, sušvytėjusį kaip meteoras ar ryški margaspalvė vaivorykštė, pabarsčiusi savo daugialypio talento kibirkštis ir… dingusį visiems laikams. Mirė jis taip pat netikėtai, dar nesproginėjant kaštonų „ežiukams“ ir negelstant klevams, rugsėjo 13-ąją.

Ir Želva nutilo. Tik kartais atrodo, kad vėjas ar skrendantis paukštis iš kažkur atneša garsus, frazes, melodijas – tada sugrįžta netolima praeitis, suskamba J. Vasiliausko ,,Želvos himno“ melodija ir žodžiai ,,…Čia Želva, čia Želva, dalelė širdies, /mieliausias kampelis /gimtinės brangios …“, ir tuomet suvokiame tikrovę jau be šio žmogaus… ir matom jį tokį, koks buvo iš tiesų.

Jis buvo šposininkas, elegantiškas, spinduliuojantis energiją, kibirkščiuojančio temperamento, ryški, įvairiais talentais apdovanota asmenybė. Muzikantas, kompozitorius, tautodailininkas, kulinaras, gamtininkas…

Gal mūsų jis ir nepamilo, ne visada suprato, kaip ir mūsų žmonės jo, bet spalvinga šio žmogaus asmenybė savo buvimu, elgsena mus mokė prasmingai gyventi, ieškoti savyje kūrybinio prado, džiaugtis ir svajoti.

Būk didis, bet paprastas – pirma, ko galėjome mokytis iš šio žmogaus. Tik atvykęs jis kalbino kiekvieną sutiktą želviškį, rado bendros kalbos, dalijosi planais.

Jis dirbo, kūrė, ir sena apleista jo troba nušvito naujai. Turėjo svajonę – ir akmenų sąvartyną pavertė nuostabiu sodeliu, juo džiaugėsi su visais, kas tik įsuko į jo kiemelį. Kurdamas, ieškodamas nuolat tobulėjo – Kūryba (muzika, gėlės, medžio darbai) augo kartu su juo. Jis mokė mus mylėti gamtą. ,,Miške atsigaunu“, sakydavo, ir ėmė iš jos tai, ką ji atiduodavo: kreivai suaugusią šaką, vėjo išvartą, ligotą kamieną, paliktą kelmą… Ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį, kai gamta miegojo, jis keliaudavo miškan.

Jam nebuvo vyriškų ir moteriškų darbų – pats virė, kepė, vaišino; skalbė ir lygino; švelniai rankose laikė gėlių kerelį, sodino gležnus daigelius, ravėjo, laistė. Ir nesigėdijo ašarų. Tik verkė jis įskaudintas, pažemintas, nesuprastas, verkė sesių nelaimių prislėgtas. Tai buvo natūralu, nuoširdu.

Maestro buvo geros širdies, dosnus. Savo atradimais (naujomis dainomis, sukurtais rankų darbais, gėlėmis) jis mėgo dalintis su kitais. Ir mokėjo jais dalintis, subtiliai dovanoti. Patiko žiedas – imk daigelį, pagyrei medinuką – neškis, dovanoju: mokytojams – žvakidėlę su bitele, girininkui – vazą kelmelį, senai mokytojai paguosti – žvakidę su švelniu balandėliu… Ir džiaugsmu mėgo dalintis – savo suburtos kapelos pasiekimais, kelionėmis, svajonėmis.

Svajonė jį vedė į priekį. Ir mus mokė svajokliais būti. Štai jis surengs liaudiškų kapelų fiestą gražiausiame Želvos kampelyje, prie Anelės jurginų darželio – ,,Jurgino šventę“, o Jonines – būtinai prie Želvelės upeliuko, pagal seną tradiciją. Daug gražių svajonių šis žmogus nusinešė su savim į amžinybę: kapelų šventę prie Dvareliškių muziejaus, išradingąsias Užgavėnes, svajotas išvykas su savo ,,Želvele“.

Į savo naują gyvenimą Juozas atsinešė šeimos istoriją, tradicijas – prisiminimus apie senelių palivarką Vaitkūnų kaime (netoli Kernavės), senelės darželį, švelnią mamą, kuri mirė jam einant ketvirtuosius, jos pyragus. Tik savo, našlaitėlio, dalia jis nesiskundė. Ir visą gyvenimą su meile minėjo kilnius, dorus žmones, padėjusius gyvenimo kelyje. Ypatingą vietą jo gyvenime užėmė penkios sesės (vyriausia, Danutė, mirusi). Ir amžino poilsio atgulė šalia mylimų žmonių.

Brangindamas savo šeimos, krašto istoriją, J. Vasiliauskas padėjo gaivinti ir mūsų Želvos praeitį: jis skaitė knygas apie Želvą, dovanojo jas vykdamas su kapela kitur. Jis lenkėsi Atminimo vietoms, ant kapų nešė gėles…

Mūsų maestro buvo nekintantis žmogus, laisvas, nesukaustytas jokių šablonų, formų ar normų. Vitališkas – lyg iš renesanso. Pasitikintis savimi ir savo talentu, charizmatiškas ir kartais ne visų suprastas. Visada laisvas ir vidumi, ir kūryba. Įsiaudrinęs jis nesirinko žodžių – galėjo išplūsti, išvadinti negražiai, net pažeminti… Bet niekada ilgai nelaikė pykčio, greitai atlyždavo. Ir vėl viskas stodavosi į vėžes. Kartu Juozas buvo ir džentelmenas – pagarbiai elgėsi su moterimis. Tik jis vienas ,,nekratė“ moteriai rankos. Pagarba buvo rodoma grakščiai nuoširdžiu rankos pabučiavimu. Net jaunai mergaitei, abiturientei.

Jis labai mylėjo jaunimą, bet, deja, nesulaukė atsako. Senais nesidomima, nors tai būtų ir didžiai talentingi žmonės. Būta ir kitaip. Kai prieš metus, gražią spalio popietę su muziejaus bičiuliais ėjome apžiūrėti ,,Želvos stebuklo“ – Juozo sodelio, jis žavėjosi tais vaikais, viską su džiaugsmu rodė, kartu fotografavosi… Buvo laimingas, sulaukęs jaunimo dėmesio. O šeštokai buvo sužavėti maestro augalais, jo paprastumu, draugiškumu.

Želva – paskutinė kūrėjo gyvenimo stotelė. Čia visu ryškumu suspindėjo jo talentas, naujomis spalvomis nušvietęs kultūrinį gyvenimą. Turime idėjų, kaip įamžinti J. Vasiliausko atminimą, bet ar užteks ryžto ir kantrybės? Telieka pamąstymui…

Jo sodelyje dar tebežydi gėlės. Sukulentai vazonėliuose, sustatyti ant akmens, jau sušalo. Mes nespėjome net paklaust, kurias gėles reikėjo pridengti. Gyvenome dabartyje, nesitikėjome, kad maestro mus paliks, kad ta dabartis jau virsta praeitimi.

Į Želvos istoriją jau rašysime naują legendą – apie Juozą Vasiliauską, ypatingą Žmogų, per tuos trumpus ketverius metus dovanojusį mums labai daug. Tokių kaip Jis Želvoje nebuvo ir gal nebebus. Didžiuokimės, kad Jis pasirinko mus, mylėkime Jį, branginkime Jo atminimą.

Pirmasis Juozo Atminimui skirtas žiedas – Jo suburta ,,Želvelės“ kapela neišsiskirstė, gyvuoja.

Andriaus IVANOV nuotr.

projekto logo

Palikite komentarą apie straipsnį

  • ejoras :
    nejaugi visi straipsniai tokieispusti, nes gyvenam zelvoje ir gerai matom, niekuo nesiskyre ,zmogus mego fantazijas ,o labiausiai buti garbetroska ,neduok dieve tokiu su ruge liu ,vienintele tiesa kad zelveles kapela sekmingai koncertuoja ,jis negerbe nieko isskyrus save ,duok dieve jam dangu

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas