J. Vyčas (iš kairės), R. Šiškauskas ir E. Žukauskas džiaugiasi laimikiu.

Naujausi, Žmonės

10 tūkstančių kilometrų – žvejoti į Aliaską

Prieš keliasdešimt metų lietuviai žvejai su meškerėmis dažniausiai traukdavo prie artimiausios upės, ežero, o jeigu pavykdavo, tai nukakdavo ir iki Kuršių marių, Baltijos jūros. Bėgo metai, galimybės didėjo (neliko „geležinės uždangos“), tad žvejybos geografija plėtėsi. Šiuo metu jau nieko neįprasta meškeres įmerkti Norvegijos vandenyse, kitų šalių ežeruose, taip pat ir toliau esančiose jūrose. Tačiau ir dabar egzotine dar laikoma žvejyba Aliaskoje, nes kol kas lietuviai retai pasiryžta leistis į dešimties tūkstančių kilometrų kelionę. Vis dėlto entuziastų atsiranda, tarp tokių – ir ukmergiškis Jonas Vyčas. Nors iš tiesų jis – prisiekęs medžiotojas, o ne žvejys…

Suviliojo nežinomas kraštas

Pasakodamas apie išvyką Jonas neslėpė, jog viskas susiklostė atsitiktinai. Vilniuje dirbančio jo sūnaus Andriaus draugas Gediminas gyvena JAV, Floridoje, ir su šeima kiekvienais metais vyksta į Aliaską žvejoti. „Kartą, viešėdamas Lietuvoje, jis pasiūlė ir mums ten nuvykti, – prisiminė J. Vyčas. – Esu medžiotojas, žvejoti neteko nė karto, tačiau šis pasiūlymas „užkabino“: galbūt ne dėl būsimų laimikių, o todėl, kad esu aistringas keliautojas. Aplankiau nemažai šalių – buvau Brazilijoje, Japonijoje, Indijoje, beveik visose Europos šalyse. Ir, matyt, suviliojo galimybė pabūti dar viename nepažintame krašte.“

Jis greitai apsisprendė – tuo labiau kad kartu vyko Andrius, taip pat ir keli jo draugai. Beje, žaidėjų karjerą baigę žinomi Lietuvos krepšininkai Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas bei Ramūnas Šiškauskas su žmona Edita.

Nufotografavo net akių vyzdžius

Pašnekovas neslėpė, jog prieš išvyką buvo šiek tiek jaudulio: atstumas nuo Lietuvos – apie 10 tūkstančių kilometrų, tad laukė varginanti kelionė, taip pat šiokia tokia nežinomybė, nes teks apsistoti ne viešbutyje, bet atokiame kampelyje, prisiminė ir girdėtas istorijas apie meškas. Mat jos ten – tikros šeimininkės, gali pasirodyti bet kokiu metu, bet kokioje vietoje.

Tačiau, kaip sakoma, visos abejonės išnyksta, kai uždarai gimtųjų namų duris.

Pirmiausia laukė skrydis į Frankfurtą prie Maino, čia praleidus šešias valandas – devynių valandų kelionė į Aliaską, kol pasiekė galutinį tašką Ankoridžą. Tai – vienas didžiausių miestų, kuriame įsikūrę beveik 300 tūkstančių žmonių, o apskritai pusiasalyje yra 737 tūkstančiai gyventojų.

Nusileidus lėktuvui oro uoste laukė itin rimta pareigūnų patikra. „Nufotografavo mūsų akių vyzdžius, po to pažymėjo kiekvieno piršto antspaudus. Visus duomenis įvedė į kompiuterius“, – prisiminė J. Vyčas.

Atlikus patikrinimo formalumus ir išėjus iš oro uosto, dar laukė 150 mylių (apie 250 kilometrų) kelionė automobiliu iki Kenai regiono, esančio pietinėje pusiasalio dalyje. Lietuviai apsistojo namelyje prie to paties pavadinimo upės.

Beje, laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Aliaskos – 11 valandų, tad buvo kiek neįprasta, kad iš mūsų šalies išskridę rugpjūčio 2 dieną, 6 valandą, keliautojai Aliaskoje nusileido rugpjūčio 2 dieną, 14.30 valandą…

Žvejai gyveno šiame namelyje.

Žvejai gyveno šiame namelyje.

Po nesėkmės – didžiuliai laimikiai

Prieš pradėdami žvejoti lietuviai apsirūpino specialiais neperšlampamais drabužiais (tuo metu Kenai upės vandens temperatūra buvo penki laipsniai šilumos), išsinuomojo meškeres, nusipirko leidimus. „Septynioms dienoms leidimas kainuoja 55 dolerius. Per dieną galima sugauti tris lašišas ir vieną upėtakį“, – vardijo reikalavimus ukmergiškis. Dar vienas žvejybos ypatumas – draudžiama žvejoti su gyvu masalu: lašišas galima gaudyti tik su „musele“, upėtakius – su prie vienšakio kabliuko pritvirtintu raudonu „burbuliuku“.

Kad šių reikalavimų būtų laikomasi, akylai stebi ne tik gamtos apsaugos inspektoriai, bet ir vietiniai gyventojai. Tai nestebina, kadangi žuvų ištekliai labai branginami, o žvejų yra labai daug. Pavyzdžiui, Kenai upėje jie vienas po kito išsidėstę kas 8–10 metrų.

Deja, pirmoji žvejybos diena, kurios laukė su dideliu nekantrumu ir viltimis, visus nuvylė – neužkibo nė viena žuvis. „Pasakysiu atvirai – po tokios pradžios negailėjau sau priekaištų: ko beldžiausi tokią tolybę, kodėl tiek vargau, nes žvejyba sraunioje kalnų upėje reikalauja daug ištvermės ir fizinių jėgų, kilo ir dar visokių kitokių niūrių minčių“, – prisipažino Jonas.

Tačiau kitos dienos visas nuoskaudas atlygino su kaupu. Lietuviai traukė trijų su puse–keturių kilogramų lašišas, upėtakius. „Aš sužvejodavau šiek tiek mažiau, patyrusiems žvejams sekėsi nepalyginamai geriau“, – kalbėjo J. Vyčas.

Vyrai kiekvieną dieną keldavosi šeštą valandą ryto, išsinuomotu automobiliu važiuodavo apie 20 kilometrų į žvejybos vietą, žvejodavo iki dešimtos valandos. Vėliau žuvys nekibo, joms „apetitas vėl atsirasdavo“ pavakaryje, nuo 17 valandos. Žvejyba trukdavo iki aštuntos valandos vakaro.

Pašnekovas teigė, kad upėje žuvų knibždėte kibždėjo: „Matydavau, kaip lašišos sunkiai ir lėtai iriasi prieš srovę. Prie pat jų „palei nosį“ numesdavau kabliuką su masalu, tačiau žuvys į tai nereaguodavo…“

Apskritai kova su šiomis žuvimis būdavo nelengva – daugybė jų nutrūkdavo ir nuplaukdavo savo keliais.

Žvejai sugautą laimikį čia pat ir dorodavo, supjaustydavo, dėdavo į maišelius, po to – šaldiklius.

Žinoma, vakarienę dažniausiai gamindavo iš sugauto laimikio. Čia, talkinant Editai, savo virėjo sugebėjimus demonstravo S. Štombergas – jis ne tik išvirdavo labai gardžią žuvienę, bet ir patiekdavo kitokių patiekalų iš jūrų gėrybių. Beje, ir iš grybų. Mat kai nežuvavo, jie eidavo grybauti – aplinkiniuose miškuose augo „lietuviški“ grybai: baravykai, raudonviršiai, lepšiai. Jų buvo labai daug, tačiau, kaip ir Lietuvoje, didelė dalis – sukirmijusių…

Ledynas, ruoniai ir banginio uodega…

Vieną dieną grupė leidosi į kelionę – iš Sewardo miesto laivu išvyko į šešių valandų kruizą po Kenai fiordų nacionalinį parką. Išvyka visus sužavėjo. „Vaizdas nepakartojamas – stebėjome Aialik ledyną, uolėtose pakrantėse gulinėjančius ruonius, ant uolų besibūriuojančius paukščius“, – prisiminė pašnekovas.

Kadangi tose vietose yra banginių, ekskursantai tikėjosi pamatyti ir į orą virš vandens išnyrantį milžiną. Tačiau kantriai laukę pusvalandį apsidžiaugė bent išvydę švystelėjusią uodegą ir kvėpuojančio gyvūno keliamus vandens fontanėlius…

Nors Aliaską įsivaizduojame kaip šalčio ir sniego šalį, kurios platybėmis elnių traukiamose rogėse lekia eskimai, J. Vyčas sakė, jog rugpjūčio mėnesį, kai jie viešėjo, temperatūra buvo beveik tokia pat, kaip ir Lietuvoje – 18–19 laipsnių. „Ir žiemomis ten termometro stulpelis nenukrinta žemiau trisdešimtos padalos, kadangi ši vieta – prie pat jūros“, – pasakojo pašnekovas. Amžinasis įšalas ir sniegynai nukloję šiauriau esančias teritorijas.

Žveją sudraskė meška

Būti meškos iškamšos glėbyje nebaisu...

Būti meškos iškamšos glėbyje nebaisu…

Nors prieš kelionę kiek nuogąstavo, kad gali tekti susidurti su meškomis, jam to jausmo patirti neteko. Anot vietinių, jos šią vasarą buvo labai pasyvios, todėl tarp žmonių nesirodė. „Gedimino žmona pasakojo, jog pernai apsistojus šioje vietoje ji kartą išėjo į kiemą. Kažką veikė, tvarkė, ir vienu metu atsisukusi šalia pamatė lokį – tai, sakė, net nepajuto, kaip atsidūrė kambaryje“, – šypsojosi ukmergiškis.

Čia nuolat primenama apie pavojų dėl šių žvėrių. Anot Jono, atvykusieji yra iš karto instruktuojami, kaip elgtis kilus pavojui, jiems duodami du pipiriniai balionėliai apsiginti nuo užpuolikų, garsiniai oriniai pistoletai juos gąsdinti.

Taip pat visur pakabinti plakatai, kuriuose įspėjama, kad pasirodžius meškai negalima jai atiduoti žuvies, jei ją laikai rankose, o numesti atgal į vandenį, patariama visada būti budriems. Jonas pastebėjo, jog visi atliekų konteineriai yra užrakinami – kad nekviesti svečiai negalėtų juose ieškoti maisto likučių ir taip neįjunktų nuolat lankytis.

Kad šie žvėrys pavojingi, J. Vyčas akivaizdžiai įsitikino pamatęs Kenai upės pakrantėje pastatytą kryžių, skirtą sudraskyto žvejo atminimui. Jis apkabinėtas įvairiausiais kabliukais…

Ukmergiškis šleivakoję „sutiko“ tik muziejuje, tačiau ir jos iškamša atrodė pakankamai baugiai…

Laimikio atsivežė ir į namus

Į namus žvejai grįžo ne tuščiomis. Iš Aliaskos leidžiama išvežti 22 kilogramus lašišos filė. Šaldikliuose užšaldyta žuvis sudedama į specialias sandarias dėžes, kuriose ji neatšyla. Beje, nors Aliaskoje yra daugybė lašišų, visgi ši žuvis nėra pigi – kilogramas kainuoja 22 dolerius.

Jonas juokauja, jog dabar, šeimai skanaujant lašišos patiekalus, mintimis jis nusikelia į tolimąją šalį…

Virš vandens matoma tik 10 procentų ledo kalno.

Virš vandens matoma tik 10 procentų ledo kalno.

Rusai pusiasalį pardavė amerikiečiams

Pusiasalis turi savitą istoriją. Iš Azijos per Aliaską į Šiaurės Ameriką žmonės atsikėlė prieš 15–40 tūkstančių metų. Eskimai ir aleutai čia apsigyveno prieš 3–8 tūkstančius metų. Pirmasis Aliaskos krantus pasiekęs europietis – danas Vitus Jonasenas Beringas, kurį Rusijos caras Petras I pakvietė vadovauti Kamčiatkos ekspedicijoms. Rusų laivyno ekspedicija čia atplaukė 1741 metais. Pirmoji rusų gyvenvietė įkurta 1784 metais. Nuo Krymo karų susilpnėjusi Rusijos imperija 1867 metais pardavė Aliaską Jungtinėms Amerikos Valstijoms už 7,2 mln. dolerių – po 2 centus už akrą (0,4 ha), pagal 2002 m. kursą – apie 86,7 mln. dolerių.

XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje pusiasalyje rasta aukso. 1959 metais Aliaska tapo JAV valstija. Pusiasalis ribojasi su Bosforo, Čiukčių, Beringo jūromis, Aliaskos įlanka. Vakaruose Aliaską nuo Rusijos skiria Beringo sąsiauris.

Šiuo metu Aliaskoje puikiai sutvarkyta kelių infrastruktūra, net ir atokesnėse vietose, pavyzdžiui, kur buvo apsistoję lietuviai, veikia mobilusis ryšys, internetas. J. Vyčas atkreipė dėmesį į daugybę mažų lėktuvėlių, dažniausiai su slidėmis, pritaikytomis leistis ant vandens. Jie sustatyti aikštelėse – kaip mūsų automobiliai.Aliaskoje per metus apsilanko apie 60 tūkstančių turistų.

Mintys jau skrieja į kitas šalis…

Dalydamasis įspūdžiais apie kelionę J. Vyčas sakė, jog ypatingas jausmas apėmė tą akimirką, kai lėktuvo kapitonas pranešė, kad po orlaiviu – Šiaurės polius, po to – išvydus Grenlandijos ledynus.

„Kiekviena kelionė – tai naujas pažinimas, atradimas. Tačiau pabuvus, pamačius, patyrus nauja, mintys jau skrieja į kitas, dar nelankytas šalis“, – atskleidė nenumaldomą kelionių troškulį aistringas keliautojas…

Nuotraukos iš asmeninio J. VYČO archyvo

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas