„Jei neišliksiu gyvas – gyvybė bus paaukota už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“ (II)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 104)

Doc. Kazys STRAZDAS

J. Juras-Žilvinis kartu su rinktinės vadu Plienu ir štabo viršininku Dieduku 1948 m. gegužės 1 d. kaip DKA atstovai dalyvavo Šiaurės Rytų Lietuvos srities Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų bei rinktinių partizanų vadovybės suvažiavime. Jo metu partizanų vadai, štabų nariai, apžvelgdami žiauriuose mūšiuose nueitą kelią, nulenkė galvas mūšio lauke žuvusiems ginklo broliams partizanams. Suvažiavime svarstyta aktyviai kovojančių organizacijų sujungimas, ryšio su Kęstučio ir kitomis apygardomis užmezgimas, kova su okupantus remiančiais piliečiais bei kolektyvinių ūkių kūrėjais ir kiti klausimai. Iš viso nutarimą sudaro 13 punktų. Ketvirtame punkte nutarta Vytauto ir Algimanto apygardas pavadinti Lietuvos partizanų (LP) apygarda. Šeštuoju punktu buvo pasmerktas išdavikas Markulis-Erelis, suteršęs BDPS komiteto vardą ir veiklą. Devintuoju punktu nutarta sukurti vieningą vyriausiąją vadovybę (karinius, politinius institutus), o jeigu jau tokie institutai sukurti ir veikia, pasiųsti savo atstovus ir įsijungti į bendrą darbą. Suvažiavimą baigė šūkiu: „Tegyvuoja nepriklausoma ir laisva Lietuva!“ Tris nutarimo protokolus pasirašė visi suvažiavimo atstovai, tarp jų ir DKA B rinktinės vadas A. Morkūnas-Plienas, štabo viršininkas J. Šibaila-Diedukas ir poligrafinės dalies viršininkas J. Juras-Žilvinis.

1948 m. rugpjūčio 14 d. DKA B rinktinei patvirtinamas Didžiosios Kovos apygardos statusas ir užmezgami ryšiai su srities vadovybe. DKA vadu skiriamas A. Morkūnas-Plienas ir jam suteikiamas partizanų kapitono karinis laipsnis. DKA vadas A. Morkūnas-Plienas pirmuoju įsakymu pertvarko B rinktinę į Didžiosios Kovos apygardą. J. Šibailą-Dieduką paskiria štabo viršininku, J. Jurą-Žilvinį – organizacinio skyriaus viršininku, V. Gleiznį-Šarūną – žvalgybos, o laikraščio „Tėvynei šaukiant“ redaktorių I. Leščių-Dėdę Šaltekšnį – informacijos ir spaudos viršininku.

J. Juras, būdamas štabo organizacinio skyriaus viršininku, vadovavo bendrosios organizacijos ir ryšių organizavimo veiklai, sudarė ir įgyvendino vidaus ryšių planą (nustatė reikalingas ryšių linijas). Susitaręs su aukštesniąja vadovybe bei kaimyniniais daliniais, jis numatydavo ryšių punktus ir ryšio linijas su jais, organizuodavo naujus ir rūpindavosi esamų partizanų dalinių bei organizacinio sektoriaus plėtra, nustatydavo reikalingus ryšius ir išaiškindavo organizacijos nuostatus.

1948 m. spalio 12 d. J. Šibaila paskiriamas į Rytų Lietuvos srities štabą, o vėliau į LLKS vyriausiąją vadovybę. J. Šibailai išvykus, netrukus DKA štabo viršininku skiriamas DKA štabo narys, organizacinio skyriaus viršininkas J. Juras-Žilvinis. Tai patvirtina 1949 m. gruodžio 6 d. LTSR MGB 2-N valdybos viršininko Počkajaus pažyma apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiąją vadovybę, sričių ir apygardų štabų sudėtį. Joje rašoma, kad 1949 m. per čekistines operacijas nužudyti štabo nariai: DKA štabo viršininkas J. Juras-Žilvinis, štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Žiupka-Šarūnas, informacijos skyriaus viršininkas ir laikraščio „Tėvynei šaukiant“ redaktorius I. Leščius-Dėdė Šaltekšnis. Operacijos metu suimti informacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Skabas-Aidas, bendrojo skyriaus viršininkas ir štabo įgaliotinis Imbrasas-Tarzanas. Juos visus sekė MGB agentai „Kęstutis“, „Vilija“, „Ponas“ ir „Palma“.

Miške nugriaudėjo granatų sprogimai

1949 m. pavasaris Adamavos miško apylinkėse buvo ramus. Birželio mėnesį, kaip ir kasmet, Steiblio ir Slavinskų šeimų surengtose vaišėse 13 d. buvo atšvęstos Antano Šulckaus-Nemuno, 24 d. – J. Juro-Žilvinio, 29 d. – Petro Kuktos-Girininko vardadieniai, į kuriuos susirinkdavo 12 partizanų, gausus Slavinskų šeimos jaunimas, pasikviesdavo Bundonių šeimyną ir būdavo labai smagu. Niekam tada ir į galvą neatėjo, kad A. Šulckus-Nemunas, J. Juras-Žilvinis ir P. Kukta-Girininkas šventė paskutinį savo vardadienį. Po Petrinių prie Girininko prisijungė Anicetas Burneikis-Tomas iš Pilviškių k., kuris iki tol slapstėsi vienas.

1949 m. liepos 12 d. apie pietus Adamavos miške nuaidėjo granatų sprogimai, sukaleno kulkosvaidžiai. Atsivėrė tikras pragaras – gynėsi išduoti A. Šulckaus-Nemuno bunkerio partizanai. Kovos lauke žuvo Gintautas Nečiūnas-Eigulys iš Viktoriškių k., Ieva Šulckutė-Žibutė iš Maskoliškių k., I. Leščius-Dėdė Šaltekšnis ir A. Šulckus-Nemunas iš Maskoliškių k. Pastarajam pavyko prasiveržti pro tankų apsupties žiedą ir pasislėpti medyje, bet jį surado ir nušovė. Tą dieną buvo apsupta pusė Adamavos miško, per kurį ėjo kelias. Tankiu žiedu buvo apsuptas tik vienas išduotas A. Šulckaus-Nemuno bunkeris. Netoliese nuo Nemuno bunkerio buvęs Girininko bunkeris į apsupimo zoną nepateko. Jis buvo 100–150 m nuo kelio ir vietinio ryšininko Antano Steiblio nuomone, aptiktas atsitiktinai. Įgulai supant Nemuno bunkerį, Girininko vyrai pristigo vandens. Kazys Tubys-Žvalgas, išlindęs iš bunkerio, nešinas ąsočiu nuskubėjo į Adamavos miško palaukę prie šaltinėlio, nes ta miško pusė nebuvo apsupta. Pamiškėje Kazys pamatė daug kariuomenės ir, paslėpęs ąsočius, bėgo pranešti draugams apie pavojų. Pribėgęs visai arti prie bunkerio pamatė kulkosvaidžius – tuo metu prasidėjo Nemuno bunkerio puolimas. Nežinia, ar išsigandęs, ar rusų pastebėtas (kaip pats paskui aiškino), pasileido bėgti ir pasislėpė, nespėjęs draugams pranešti apie pavojų…

Tos pačios dienos vakare pragaras vėl prasidėjo. Miškas skardėjo nuo šūvių ir granatų sprogimų – gynėsi apsupti Girininko bunkerio vyrai. P. Kukta-Girininkas iš Trakinių k. pirmas iššoko iš bunkerio ir išmetė dvi granatas, tačiau sprogo tik viena. Tada jis paleido į rusus penkis šūvius ir, mirtinai sužeistas, susmuko į bunkerį, kuriame spėjęs ištarti „ach, mama“ mirė. Straipsnio „Skiemonių žuvusieji“ autorius Mykolas Kazlas teigia, kad P. Kukta bunkeryje nusišovė.

Klemensas Nečiūnas-Urėdas iššoko iš bunkerio antras. Jo abi išmestos granatos sprogo. Dūmų ir dulkių priedangoje, atsišaudydamas iš pistoleto, su peršauta dešinės rankos plaštaka per stebuklą prasiveržė pro apsupties žiedą ir, toli nubėgęs, užšoko ant kito kariuomenės junginio, kuris jį suėmė, nes partizanas nebeturėjo nė vieno šovinio. Priešai, pasodinę jį tarp žuvusių kovos draugų ir 19-mečio jo brolio G. Nečiūno-Eigulio, fotografavo. K. Nečiūnas-Urėdas iškentė kankinimus ir neišdavė nei draugų partizanų, nei ryšininkų, nors apie juos daug žinojo. Atbuvęs ilgus metus Šiaurėje, grįžo į Lietuvą. Kalinių, tremtinių sąskrydyje jis buvo susitikęs su J. Juro-Žilvinio jauniausia seserimi Leonora Juraite-Kairioniene ir pasakojo, kad Žilvinis bunkerio puolimo metu degino DKA štabo dokumentus. Be to, sakė, kad netoli bunkerio Žilvinis buvo užkasęs du bidonus DKA štabo dokumentų. Grįžęs į Lietuvą ieškojo, bet tos vietos nebesurado…

Trečias iš bunkerio iššoko DKA štabo viršininkas J. Juras-Žilvinis. Tuo metu buvo nutilę du rusų kulkosvaidžiai. Partizano išmestos granatos suveikė tiksliai ir jis buvo jau beprasiveržiąs iš apsupties žiedo, bet bėgdamas pateko pas Kurklių stribus. Žilvinis tiksliai paleido minos kapsulę, kuri nukrito po jų kojomis, bet nesprogo. Tada, numetęs automatą, nes pasibaigė šoviniai, bėgo atsišaudydamas iš pistoleto, bet krito pakirstas priešo kulkos…

A. Burneikis-Tomas iš Pilviškių k. iš bunkerio išpuolė ketvirtas, paskutinis. Metė dvi granatas. Abi nesprogo, o jis krito vietoje.

Visų septynių 1949 m. liepos 12 d. žuvusių partizanų kūnai buvo išniekinti Kurkliuose. 1989 m. jų palaikai perkelti į Kurklių kapines.

www.partizanai.org